Libijos režimui priėjus liepto galą, ekspertai spėlioja, kas laukia šios Šiaurės Afrikos valstybės po Muammaro al Gaddafi.

Iššūkiai ir pavojai

Genčių konfliktai, skilimas į rytinę ir vakarinę dalis, neefektyvi sukilėlių valdžia, sugriauta ekonomika ir nesusiformavusi pilietinė visuomenė – tai tik keletas pavojų ir iššūkių, su kuriais teks susidurti Libijai po Muammaro al Gaddafi.

Sukilėlių suformuota Laikinoji nacionalinė taryba (LNT) žino apie visus šiuos pavojus ir sukūrė planą, kaip nuvertus 42 metus šalį valdžiusį pulkininką surengti demokratiškus rinkimus. Pasimokiusi iš klaidų Irake po to, kai žlugo Saddamo Husseino režimas, tarptautinė bendruomenė ragina tarybą siekti tautos susitaikymo.

Tačiau tai yra labai sunki užduotis valstybei, kurioje gausu giliai įsišaknijusių konfliktų ir kuri neturi demokratiškos patirties.

Iškreipta visuomenė

Per 42 valdymo metus M.al Gaddafi sukūrė visuomenę be kitokios nuomonės ir diskusijų. Ištisus dešimtmečius viską kontroliavo revoliuciniai komitetai, kurie tildė kitaminčius ir žmonėms diegė lyderio mokymus.

Tokioje iškreiptoje visuomenėje visiškai neliko vietos profesionaliai ir kvalifikuotai vidurinei klasei, profesinėms sąjungoms, opozicijai ir kitokiems pilietinės visuomenės simboliams.

Vienintelė organizuota grupuotė, nesusijusi su režimu, buvo Musulmonų brolija, bet M.al Gaddafi nuvarė ją į pogrindį.

Lygiai kaip Irake 2003-iaisiais arba šiuo metu Sirijoje, Libijoje nėra opozicijos veikėjo arba grupės, kuri galėtų užglaistyti gentinius, regioninius ir religinius skirtumus.

Rytai prieš vakarus

Pasak Libijos mokslininko Mansouro O.El-Kikhios, M.al Gaddafi sugebėjo ilgai valdyti Libiją, nes užgniaužė didžiausias ir įtakingiausias gentis. Žemė ir įtaka buvo dalijama ištikimoms gentims, tokioms kaip Warfallai, Qadhadfai ir Megarhai.

M.al Gaddafi gimtinė Sirtas ir panašūs miestai gaudavo daugiau išteklių negu tie, kurie buvo laikomi ne tokiais lojaliais.

Rytų Libija, kur kilo sukilimas, ilgą laiką nesutarė su vakarine šalies dalimi, kur M.al Gaddafi buvo sukoncentravęs savo valdžią.

Teritoriniai skirtumai akivaizdžiai pasireiškė ir per šešių mėnesių konfliktą. Sukilėlių vadai rytiniame Bengazyje bandė koordinuoti veiksmus su vakarų gentimis, bet nesugebėjo primesti jiems savo kontrolės. Todėl tikėtina, kad vakarų gentys ir dabar nesutiks pripažinti rytiečių valdžios.

Be to, Libijos vakaruose gyvena režimo užgniaužta berberų mažuma, kuri kilus pilietiniam karui susigrąžino savo kalbą, vėliavą ir pradėjo gaivinti kultūrą. Atrodo, kad ir jie nenorės leistis būti iš naujo pavergti.

Palaiminimas ir prakeiksmas

Nafta Libijai yra ir palaiminimas, ir prakeiksmas. Ji leido dosniai finansuoti išsilavinimą, plėtoti infrastruktūrą ir kiekvieną aprūpinti būtiniausiais dalykais.

Bet šalies ekonomikoje nėra jokio įvairumo. 95 proc. pajamų valstybei neša angliavandeniliai. Nedarbas siekia 30 proc., o pusė gyventojų yra jaunesni nei 15 metų. Valstybės tarnyboje dirba vienas iš penkių libių.

M.al Gaddafi sukūrė bizantišką biurokratiją, kuri nepasižymėjo efektyvumu. Ją geriausiai apibūdina libių pamėgtas posakis: "Inshallah, bokra, moumken" – "Su Dievo pagalba, rytoj, galbūt".

Nėra šalyje ir verslumo dvasios. Sunkiausius darbus – geležinkelių tiesimą ir naftos gavybą – paprastai vykdė iš užsienio atvykę darbininkai. Šimtai tūkstančių jų paliko šalį, kai prasidėjo kovos.

Klausimai be atsakymų

Dar vienas opus klausimas – ar pavyks M.al Gaddafi karius ir policininkus integruoti į naujas saugumo pajėgas? Ar jie nepradės sabotažo kampanijos, kaip darė S.Husseino šalininkai?

Į šiuos klausimus atsakymų kol kas neturi niekas, bet sukilėlių vadovybė jau pradėjo treniruoti policijos būrius.

Vakarų diplomatai, prisimindami Irake padarytas klaidas, ragina sukilėlius užtikrinti gyventojų saugumą ir aprūpinti juos kitais būtiniausiais dalykais – maistu, vandeniu, elektra. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius paragino LNT nepradėti totalių valymų vyriausybėje ir palikti dirbti technokratus.