Ugandos džiunglių kingkongai

Ugandos džiunglių kingkongai

Rytinių kalnų gorilos (Gorilla gorilla beringei) – patys stambiausi gyvūnai tarp šių laikų antropoidų. Visame pasaulyje jų likę ne daugiau kaip šeši šimtai. Šios gorilos įrašytos į tarptautinę Raudonąją knygą. Jos yra saugomos Laukinės gamtos fondo ir dar daugybės tarptautinių gamtosaugos organizacijų.

Šių gyvūnų gyvenimas visada buvo apipintas legendomis, nuostabiomis ir kartais visai neįtikėtinomis istorijomis, daugiau primenančiomis siaubo filmų scenarijus. Iki šiol daugelis genčių, gyvenančių Afrikos tropikų miškų neįžengiamose džiunglėse, jaučia kraują stingdančią baimę, sumišusią su prietarais, kai tik pradedame apie gorilas kalbėti.

Neperregimas Bvindžio miškas

Bvindžio nacionalinis parkas pelnytai laikomas svarbiausia šalies įžymybe ir yra Ugandos gyventojų ypatingas pasididžiavimas. Kelionė iš Kampalos – Ugandos neramiosios sostinės – į šalies pietvakarius, prie pat Kongo (Zairo) sienos, tenai, kur kaip tik ir prasideda draustinis, trunka daugiau kaip dešimt valandų. Kelias, daug kur duobėtas dėl dažnų liūčių, eina rytiniu Bvindžio miško pakraščiu vingiuodamas per daugybę kalnų perėjų ir siauručius tarpeklius.

Kirsdamas greitus kalnų upeliukus, jis tai kyla, tai staiga sminga žemyn prie pat kalnų papėdės, gausybės bananų plantacijų sklypelių ir tankių lianų raizgalynių. Kartais kelias taip susiaurėja, kad darosi visai nebeaišku, kaip galėtų prasilenkti priešais atvažiuojantis transportas.

Mūsų palydovas, vardu Bonifacijus, ir jis vyks kartu tik iki parko ribų, kad padėtų sutvarkyti formalumus, dar kartą patvirtins leidimą fotografuoti bei filmuoti. Jis turi pasikalbėti su vietiniais turistų vedliais, nuo kurių toliau priklausys ekspedicijos sėkmė.

Jau pragariškoje tamsoje mes pasiekėme užkardą, prie kurio stovėjo keli kareiviai su maskuojamosiomis uniformomis ir Kalašnikovo automatais. Greta buvo įkasta medinė lentelė su užrašu „Neperregimas Bvindžio miškas“.

Trumpas dokumentų ir bagažo patikrinimas, paskui paskiriama komfortiška palapinė, apsupta tankaus tropikų miško sienų. Aplink įsiviešpatauja tyla, kurią retkarčiais sutrikdo stambių lietaus lašų, krentančių nuo lapų, barbenimas.

Iš abiejų pusių kalnų suspaustas Bvindžio miškas. Iš augalijos įvairovės tai, ko gero, viena iš nedaugelio tropikų Afrikos vietų, kurių flora ir fauna išliko beveik nepaliesta, kaip ir prieš daugybę šimtmečių. Milžiniški keturiasdešimties metrų aukščio medžiai, apraizgyti nesibaigiančių lianų su nukarusiais tankiais „kutais“, atrodo fantastiškai. Gigantiški paparčiai sulig trijų aukštų namais dar sustiprina stulbinamą įspūdį.

Bambukų tankumynai tiesiog klesti toje drėgmės nestokojančioje aplinkoje. Net saulės spinduliai sunkiai prasiskverbia po bambukmedžių tankmę.

Ši turtinga Afrikos ekologijos sistema yra mažų mažiausiai 120 rūšių žinduolių buveinė. Tarp jų – šimpanzės, kolobusai ir daug kitų primatų. Bvindžio džiunglėse gyvena 346 rūšių paukščiai, 14 rūšių gyvatės, 27 rūšių varlės ir rupūžės, 6 rūšių chameleonai, 14 rūšių driežai ir 202 rūšių drugeliai.

Bet mūsų tikslas – didingosios ir paslaptingosios kalnų gorilos arba vadinamosios „sidabruotosios“ (šiame miške dar gyvena apie 300-350 šių gyvūnų iš 600 esančių visoje mūsų Žemėje). Mums reikia aptikti šias gorilas, prisiartinti prie jų, stebėti ir nufotografuoti.

Palydovas susitikimo neužtikrina

Tirštas pilkas rūkas lėtai slenka nuo kalnų viršūnių į tarpeklį. Mūsų palydovas užtikrina, kad greitai pasirodys saulė, ir prašo dar kartą patikrinti įrangą, vis klausinėdamas, ar aparatūra gerai paruošta. Stebina toks jo susidomėjimas fototechnika.

Paklaustas jis paaiškina, kad greitai rasti gorilų yra nedaug šansų, ir jeigu mes jas staiga pamatysime, viskas turi veikti užtikrintai ir tiksliai. Be to, bendravimo su gorilomis laikas yra griežtai reglamentuojamas, tad filmavimui ir paieškoms skirta ne daugiau kaip pusantros valandos.

Kitas filmavimas – tik rytoj, ir vėl niekas nieko negali garantuoti. Septintą ryto su dviem sargybiniais, nešinais „kalašnikovais“, palydovu ir nešiku leidomės į kelionę per prietemos gaubiamą miško tankmę.

Per trumputį atokvėpį palydovas išaiškino, kad laukia gana tolima iškyla – 7-10 kilometrų kalnais ir nuokalnėmis iki kalnagūbrio į slėnį, o jau paskui ieškosime gorilų. Juk gorilos – ne karvės, jos nesigano pievutėje su visa kaimene laukdamos, kada kas nors ateis į jas pasižiūrėti. Be to, augmenija čia tokia tanki ir vešli, kad galima praeiti pro šalį gorilų nė neįžiūrėjus.

- Todėl mes dažnai sustosime ir „klausysimės“ miško. Išmatos – patikimas ženklas, kad gorilos greta, - sako patyręs mūsų palydovas.

Imame tai, kas reikalingiausia iš aparatūros, ir jau šviežiais pėdsakais pradedame „persekiojimą“, stengdamiesi judėti kuo tyliau.

Žinome, kad per vizualinį kontaktą su gyvūnu negalimi jokie staigūs gestai. Taigi – jokių mostų rankomis, kalbėti galima tik pašnibždomis.

Tik tokiomis sąlygomis verta tikėtis, kad gorilos leis mums prieiti arčiau – per kokį 3-4 metrų atstumą.

- Tai būtų sėkmė, - daro išvadą vadovas ir susimąstęs žvelgia kažkur į tolį.

Pritariame be žodžių. Blykstėmis naudotis nevalia, nes ryški šviesa gąsdina gyvūnus, o ir jų reakcija gali būti nenuspėjama.

Išsigąs ir pabėgs. Nepaisant stambaus stoto, gorilos yra labai greitos, be to, labai vikriai karstosi ir juda tarp bambukų stiebų. Tokių sprunkančių jų jau nė už ką nebepavysi.

Gali nutikti ir blogiau, jeigu išprovokuotume gyvūnų agresiją. O tai visai įmanoma, ypač iš vyriausiojo patino pusės (jį šiuose kraštuose vadina „silverback“ - „sidabrinė nugara“ dėl žilos juostos per nugarą).

Kartais jaunikliai susidomi nematytais svečiais su įmantria įranga ir nebijo prieiti prie pat žmonių.

- Nepatartina net mėginti beždžioniukus paliesti, - perspėja iš anksto mūsų vadovas, - antraip patelė tokį gestą gali įvertinti kaip grėsmę mažyliams.

Be kita ko, taip pat pravartu žinoti, kad jeigu gorila elgiasi agresyviai, reikia atsistoti keturpėsčiam, nuleisti galvą ir nudelbti akis, jokiu būdu į ją nesistebeilyti.

- Bet manau, kad taip nenutiks, nuramino visus rūpestingasis palydovas. - Apskritai šie gyvūnai yra romūs, taikūs ir baikštūs, nepaisant jų įspūdingo ūgio.

Suaugusio gorilų patino ūgis – 180 cm, svoris – 250 kg ir daugiau. Gorilos gyvena šeimomis po 5-20 individų. Vyraujantį vaidmenį atlieka sidabruotą nugarą turintis patinas, bandos vedlys. Kiek metų gorilos gyvena, tiksliai nėra žinoma. Tačiau esama duomenų, kad laukinės gamtos sąlygomis primatai gali pasiekti 30-35 metų amžiaus.

Specialistai įsitikino, kad gorilos yra 99 proc. vegetarės. Jų dienos racionas susideda iš minkštų bambuko ūglių, kai kurių medžių žievės, laukinio saliero ir t.t.

- O kas sudaro tą vieną maisto nevegetarišką procentą? - paklausėme palydovą.

Jis labai rimtai atsakė:

- Vienas procentas tai – smalsūs turistai, kurie per daug prisiartina prie gorilų, - o paskui pridūrė: - Nesibaiminkite, aš – pajuokavau.

Apie devynias pasirodė saulė. Labai greitai pasidarė karšta ir tvanku. Išganingosios kalno viršūnės vis dar nematėme. Siaurutis takas be galo driekėsi aukštyn aplenkdamas didžiulių medžių šaknis, lianas ir akmenis.

Kartais mūsų vadovas stabtelėdavo ir rodydavo ranka kažkur į viršų, pačią lapijos tankmę:

- Tai – šimpanzė, o ten, žiūrėk, gražus paukštis praskrido.

Bet jau nebe paukščiai rūpėjo. Keturias valandas kantriai ir įtemptai žingsniavę visai išsekome. Kai tiesiog įšliaužėme į viršūnę vilkdami paskui save beveik 20 kilogramų fototechnikos, pamatėme kalnų grandinę, apklotą tankiu tropikų miško kilimu. Virš jo „kabojo“ tirštos garų ir kvapų ūkanos.

Nemaloniai nustebino dėl didelio temperatūrų svyravimo ir gausios drėgmės aprasojusios visos kameros ir objektyvai. Drėgmė išdavikiškai palietė ir vidinius lęšius. Teko daryti pertrauką, kad visa aparatūra galėtų išdžiūti.

Ekspedicijos narių palydą tokia netikėta galimybė pailsėti aiškiai nudžiugino.

Prireikė kone valandos, kol aparatūrą išdžiovinome. Kartu ir jėgos po truputį sugrįžo, tad leidžiamės toliau per plevenantį virš galvų vabzdžių debesį.

Po valandos nusileidžiame į slėnį. Akims atsiveria tanki ir vešli pamiškė – tikra bambukų smaigalynė.

Paleidžiamos į darbą mačetės: iškertame koridorių žalioje sienoje. Eiti galime labai pamažu, po kojomis painiojasi šaknų raizgalynė. Dar po pusvalandžio aptinkame gorilų „miegamąjį“: išgulėtus žolynus su nesenais „gyvybinės veiklos“ ženklais.

Džiaugsmui nėra ribų. Visi supranta, kad jos jau arti. Per trumputį atokvėpį dar sykį patikrinama fotoaparatūra. Tik dabar prasidės tikrasis darbas – objekto „medžioklė“ ir gero rakurso paieškos.

Ilgai lauktas susitikimas

Vadovas mostu parodo, kad reikia sustoti. Įsiklausome. Už kokių 20 metrų pasigirsta čepsėjimas, tylus kriuksėjimas ir šakelių traškesys.

Fiksuojame laiką. Dabar brangi kiekviena minutė. Atsargiai sėliname į garsų pusę. Po minutės tarp lapų suspindi pora atidžių, atsargių, beveik kaip žmogaus akių. Kelias sekundes nemirksėdamos jos žiūri į mus. Mes neskubame. Vadovas atsargiai lenkia ir mindo augalus kojomis, darydamas erdvę filmavimui.

Priešais mus – nedidelė laukymėlė. Joje sėdi milžiniškas patinas ir neskubėdamas ėda bambuko ūglius. Galingomis letenomis-rankomis jis lenkia prie burnos šakas vieną po kitos, perkanda jas pusiau, išėda minkštimą, išspjauna kietas „nevalgomas“ dalis.

Mes stengiamės nedaryti staigių judesių, bet šeimynos galva jau šnairuoja į mūsų pusę ir leidžia griausmingus garsus. Už kokių penkių metrų nuo jo – patelė su jaunikliu.

Kaip ir visi vaikai, šis toks pat smalsus, nerūpestingas ir judrus. Po pietų jis bando sau pasikloti gultą iš bambuko lapų, bet daro tai nemokšiškai ir nerangiai, vis pasikasydamas prikimštą pilvą.

Kiek tolėliau pamatome dar kelias gorilas, kurios neskubėdamos užkandžiauja. Mes pritupiame ir jas stebime. Po pusvalandžio gorilų nervingumas tarsi išgaruoja. Žvėrys, regis, nebepastebi nei mūsų artumo, nei fotokameros užrakto spragsėjimo. Kai kurie jauni gyvūnai prieina prie mūsų taip arti, kad nervintis ateina eilė mums patiems. Po tokių gorilų žingsnių artyn nuleidžiame akis ir sustingstame.

Įsitikinę, kad pavojaus nėra, gyvūnai tęsia savo pietus. Kai visus valgomus augalus sudorojo, gorilos neskubėdamos patraukė į kitą vietą ir ėdė toliau. Tik retkarčiais pailsėdavo arba imdavosi kedenti savo gaurus.

Kartais tarp patelių ar jaunų patinų kildavo trumpų nesutarimų. Bet tikrų peštynių šįkart nebuvo. Viską akylai, bet ramiai stebėjo vyriausias patinas ir visiškai nesikišo į gentainių tarpusavio rietenas.

Gorilų emocijos labai panašios į žmonių emocijas. Po kurio laiko pradedi pastebėti, kad ir jų išvaizda, tiksliau – veidai, yra skirtinga. Galima net jų nuotaiką suprasti iš mimikos ir grimasų.

Labai greitai prabėgo visa valanda. Nufilmuota beveik du šimtai kadrų. Palydovas rodo, kad reikia baigti. Laikas čia labai griežtai ribojamas.

Neslėpdami savo apgailestavimo lėtai atbuli traukiamės – paliekame grupę gorilų, kurios į mus nebekreipia jokio dėmesio.

Palydovas paguodžia, kad dar bus laiko – per tris būsimas dienas spėsime viską. Tik nėra jokios garantijos, kad vėl pasiseks sutikti gorilų. Per parą jos gali toli nukeliauti. O mums vėl teks sliuogti į tą neapkenčiamą kalną, tikintis sėkmės, gamtos malonės ir pasikliaujant vien palydovo patirtimi bei sumanumu.

Mums pavyko ir kitos trys dienos. Su gorilomis susipažinome gana artimai, nepajutome jokio didelio jų agresyvumo, o tik dar kartą galime pasakyti, kad tai labai įdomus ir tikrai saugotinas trapios mūsų planetos gyvosios gamtos turtas ir puošmena.

„GEO“, „Vokrug sveta“
Parengė V.B.