Kalbos konsultacijos

Truputį apie truputį

Pamoka. Mokiniai, gavę savarankiško darbo užduotį, dirba. Kilo klausimų. „Mokytojau, galima Jus biškį?“ „Mokytoja, prieikite biškutį.“ Taip ar panašiai dažniausiai ir paprašoma pagalbos. Ne tik mokykloje girdėti tas vokiškos kilmės barbarizmas „biškis“ (ar „biskis“), kurį dažnokai pagražiname: „biškutis“, „biškutukas“ ar kitokiomis lietuviškomis priesagomis. Net užsieniečiai, atvykę tik į mėnesio trukmės lietuvių kalbos kursus, kaipmat iš mūsų kasdienio bendravimo išmoksta šį žodį. Tai viena iš didžiųjų žodyno klaidų. Žinoma, puikiausiai mokame pasitaisyti – truputis, truputėlis, trupučiukas, mažumėlis(-ė), šiek tiek.

Labai dažnai vartojame dar vieną germanizmą. Ogi norėdami atsakyti trumpai ir teigiamai ar tiesiog pritarti vartojame „jo“, nors puikiausiai žinome, kad tam reikalui turime „taip“. Mokytojas paaiškinęs pasiteirauja: „Ar dabar jau aišku?“ „Jo, jo. Ačiū. Dabar viskas aišku.“

Ir žinom, ir mokam, tik kodėl nekalbam lietuviškai? Įpratimas – pikčiau prigimimo?