Aistringos ir labai aistringos

Šios moterys laikomos iškrypėlėmis, maniakėmis, egzaltuotomis damomis. Apie jas, kaip ir apie blondines bei uošves, kuriami anekdotai. Pavyzdžiui, tokie: “Vyrai nimfomanėmis vadina moteris, kurios nori dažniau nei jie gali”. Juokai juokais, o nimfomanija – ne išmonė ir ne mitas. Bent jau nimfomanėms, kurios kartais pačios nesidžiaugia dėl savo hiperseksualumo.

Renkasi atsitiktinius ryšius

Moterų hiperseksualumas – rimtesnė problema nei vadybininko sindromas, kai norite tik dirbti, o visą kitą laiką – šaltas, lyg granito postamentas. Netgi mitų nimfos, kuriomis tikėjo senovės graikai (jie ir sugalvojo žodį “nimfomanija”), labai kentėjo. Jos viliodavo vyrus į miškus, tačiau jų vis tiek trūko, todėl vargšės mergelės buvo priverstos pasitenkinimo ieškoti su gyvuliais. Br-r! Graikai manė, kad būtent nimfos išmokė žmones netradicinio sekso, įvairių pozų ir daugybės kitų meilės gudrybių. Graikai labai gerbė savo nimfas.

Paprastos moterys nimfomanės turi kur kas mažiau gerbėjų. Kadangi yra smerkiamos, hiperseksualios damos linkusios savo problemų neafišuoti ir renkasi atsitiktinius partnerius.

Beje, objektyvi statistika tvirtina, kad vienas iš trijų vyrų svajoja nors kartą gyvenime susitikti hiperseksualią moterį. Tačiau su tokiomis nimfomis toli gražu ne visiems “sekasi”. Vyrų bendruomenėje sklando mitas, kad tokių moterų – daug, tačiau tikrųjų nimfomanių labai mažai – maždaug viena iš 2500 moterų.

Per parą – penkiolika kontaktų

Žinoma, atsiras žmonių, linkusių senoviškai aiškinti nimfomanių kančias. Iškart pasakysime: prostitucija čia niekuo dėta. Tai – seksualinis aktyvumas, kurio motyvai visiškai neseksualiniai. Be to, prostitutėms sekso reikia kur kas mažiau, negu to reikalauja “darbo grafikas”, dauguma šių moterų džiaugiasi kiekviena “poilsio diena”.

Seksologai, turintys darbo su nimfomanėmis patirties, jų norą iliustruoja neįtikėtinais skaičiais. Pavyzdžiui, garsus vokiečių psichiatras Richardas fon Kraftas-Ebingas gydė vieną pacientę, turėjusią po 10-15 seksualinių kontaktų per parą (!). Kartu nimfomanės gali apskritai nepatirti orgazmo arba patirti labai retai, o tai irgi nesuteikia joms laimės. Bet jos – ne tikros nimfomanės, - tvirtina seksologai. Didesnį sekso poreikį nepatiriant pasitenkinimo moterims sukelia nestiprus maniakinis depresinis sutrikimas. O nimfomanija – tai, be hiperseksualumo, dar ir sugebėjimas patirti gerą iškrovą, daugybinius orgazmus. Nimfomanė gali patirti pasitenkinimą iš to, iš ko kita niekada nepatirs. Ar paprasta moteris gali pajusti vaginalinį orgazmą, tarkime, pabučiavus krūtinę? Nimfomanė gali.

Ar tai gydoma?

Dėl nimfomanijos gali būti kalti hormonai. Nimfomanių jie “siaučia” visus metus – nesvarbu, ar pavasaris, ar ruduo. Jeigu nimfomanija susijusi su hormoniniais moters organizmo sutrikimais, ji gali atsirasti po sudėtingo gimdymo, aborto, traumos ar sunkios ligos – suprantama, moteris būna be gali nustebusi. Iš kur tai atsirado?

Dar labiau gali būti sutrikusi senelė, kuriai senatvėje staiga prabudo hiperseksualumas. Štai jums ir velnias uodegon. Tačiau velnias čia niekuo dėtas – priežastys slypi hormonuose. Būtent jie atsako už tai, kad klimakso metu kai kurios moterys pajunta visą laiką trokštančios sekso. Laimė, tokia nimfomanija – laikinas reiškinys, retai trunkantis ilgiau kaip dvejus metus.

Nimfomanija gali kamuoti ir labai jaunas merginas. Pavyzdžiui, tas, kurios anksti pradėjo lytinį gyvenimą. Pastebėta, kad mergaitės nimfomanės dažnai alpsta, turi antsvorį, sutrinka jų menstruacijų ciklas. Beje, dažnai paauglės seksą naudoja kaip galimybę atsiskirti nuo tėvų. Tai yra jos ieško ne sekso, bet meilės, kurios nepatiria namuose. Subrendusios šios mergaitės galbūt jaus didesnį sekso poreikį – būtent dėl tikslių asociacijų, atsiradusių paauglystėje: “Jeigu su manimi mylisi, vadinasi, mane myli”. Tačiau, seksologų nuomone, vargu ar galima tokį “hiperseksualumą” laikyti nimfomanija.