Dažyti plaukai netrukdo konsultuoti milijonierių


2008-09-06
Da­rius Sė­le­nis
Dažyti plaukai netrukdo konsultuoti milijonierių

Gels­vai da­žy­ti ir jau­nat­viš­kai su­vel­ti plau­kai, lais­va ap­ran­ga - so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ro, psi­cho­lo­go ir Kau­no jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­riaus To­mo La­gu­na­vi­čiaus įvaiz­dis. Ta­čiau 46 me­tų vy­rui tai ne­truk­do už pi­ni­gus kon­sul­tuo­ti so­li­džius ir tur­tin­gus vers­li­nin­kus.

In­ves­ti­ci­ja į sa­ve

Anks­ti ry­te To­mas pus­va­lan­dį me­di­tuo­ja, po to - spor­tuo­ja. Jė­gos bė­gi­mo ta­ke­lis, tre­ni­ruok­liai, kom­piu­te­ris ir šim­tai kny­gų - ta­me pa­čia­me kam­ba­ry­je: „Aš la­bai daug dė­me­sio ski­riu sau. Kū­nui, grei­ta­jam skai­ty­mui, at­min­čiai, sme­ge­nų ae­ro­bi­kai, po­jū­čiams, me­di­ta­ci­jai, šva­rai."

Jis no­ri bū­ti pro­fe­sio­na­lus kon­sul­tan­tas, to­dėl ry­te su sa­vi­mi pa­dir­bė­jęs pu­sant­ros va­lan­dos, po to pui­kiai dir­ba aštuonias. Kruopš­tu­mo ir iš­tver­mės, ma­tyt, įga­vo dar tuo­met, kai bu­vo TSRS plau­ki­mo rink­ti­nės na­rys: 6.15 val. tu­rė­da­vo plauk­ti po 15-16 ki­lo­met­rų at­vi­ra­me van­de­ny­je, o po to 3-5 ki­lo­met­rus - už­da­ra­me ba­sei­ne.

To­mas spe­cia­liai pa­si­rin­ko to­kį įvaiz­dį - jis ga­li bū­ti vi­soks, nors dau­gu­ma T.La­gu­na­vi­čiaus klien­tų - so­li­dūs vers­li­nin­kai. Tarp jų yra ne­ma­žai mo­te­rų. So­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ro teigimu, nė­ra di­de­lio ly­čių skir­tu­mo: „Dir­bant ir su vy­rais, ir su mo­te­ri­mis di­džiau­sios reikš­mės tu­ri tų žmo­nių su­si­kur­tas gy­ve­ni­mo sce­na­ri­jus."

Į pre­zen­ta­ci­ją - tan­ku

„Pro­pa­guo­ju ne keis­tu­mą, bet al­ter­na­ty­vų mąs­ty­mą, - su vie­nu taek­von­do pra­di­nin­kų Lie­tu­vo­je kal­bė­jo­mės jo bu­te Kau­no cent­re, gre­ta šv.My­ko­lo Ar­kan­ge­lo (Įgu­los) baž­ny­čios. - Nei me­ni­nin­kas, nei vers­li­nin­kas ne­ga­li už­si­da­ry­ti vie­no­je sfe­ro­je."

8-10 mi­li­jar­dų. To­kias su­mas val­dan­tys vers­li­nin­kai, pa­sak T.La­gu­na­vi­čiaus, nie­ka­da ne­prii­ma spren­di­mo pa­gal vie­ną kri­te­ri­jų: „Jie tar­si žai­džia stra­te­gi­nį žai­di­mą ir iš­ban­do ke­lio­li­ka spren­di­mo bū­dų. O iš vi­so eg­zis­tuo­ja 35 spren­di­mo bū­dai."

Žai­di­mas ir vers­las yra su­si­ję. Aš­tuo­nis mi­li­jar­dus rei­kia in­ves­tuo­ti ne­si­va­do­vau­jant vie­nu, net ir pa­si­tei­si­nu­siu, bū­du. Nes­tan­dar­tiš­kai mąs­tan­tys vers­li­nin­kai, įsi­ti­ki­nęs T.La­gu­na­vi­čius, pa­sie­kia la­bai ge­rų re­zul­ta­tų. Pa­vyz­džiui, Ri­char­das Bran­so­nas, - iš­ski­ria gar­siau­sią bri­tų vers­li­nin­ką To­mas, - par­da­vi­nė­ja tra­di­ci­nius pro­jek­tus, ta­čiau prii­ma al­ter­na­ty­vius spren­di­mo bū­dus. Į pre­zen­ta­ci­ją at­va­žiuo­ja tan­ku, at­skren­da sraig­tas­par­niu, vir­vė­mis nu­si­lei­džia nuo dan­go­rai­žio."

Lei­džia vis­ką pa­jus­ti

Mo­kyk­los di­rek­to­riaus kon­sul­ta­ci­jos kai­nuo­ja iki 2500 li­tų. Sa­ve at­ra­dęs gy­ve­ni­me vy­ras ne­si­skun­džia se­mi­na­rų ar už­sa­ko­vų trū­ku­mu. Psi­cho­lo­gas šyp­te­lė­ja: kar­tais jis vil­ki ir kos­tiu­mu, ry­ši kak­la­raiš­tį. Bet taip pat ga­li sa­vo stu­den­tams pa­sa­ko­ti anek­do­tus, kal­bė­tis gy­ve­ni­miš­ko­mis te­mo­mis ir kar­tu val­gy­ti sal­dai­nius.

„Mes gy­ve­na­me spek­tak­lių vi­suo­me­nė­je. Pre­kės kai­nai svar­bi ne tik ko­ky­bė, bet ir įvaiz­dis", - kal­ba T.La­gu­na­vi­čius. Ir pa­tei­kia pa­vyz­dį apie vie­nos fir­mos spor­ti­nius ba­te­lius. Par­da­vi­mai, kai ba­te­lius pra­dė­jo rek­la­muo­ti Brit­ney Spears, pa­di­dė­jo 75 proc., o po tre­jų me­tų, at­si­sa­kius Brit­ney pa­slau­gų, kai­na su­ma­žė­jo per pu­sę.

Ar jis nė­ra veid­mai­nis? Psi­cho­lo­gas pur­to gal­vą: „Mes tu­ri­me daug vaid­me­nų ir vai­kys­tė­je kū­rė­me sa­ve pa­gal tė­vų, fil­mų, kny­gų sce­na­ri­jus. Aš ga­liu bū­ti cha­riz­ma­ti­šku tė­vu, sau­su spe­cia­lis­tu, ne­mąs­tan­čiu ir nein­te­lek­tua­liu ko­me­di­jos žiū­ro­vu. Lei­džiu sau vis­ką pa­jus­ti."

Pag­rin­di­nis kri­te­ri­jus - lai­mė

Kal­bė­da­mas T.La­gu­na­vi­čius nuo­lat iš­raiš­kin­gai ges­ti­ku­liuo­ja. Ką apie tai pa­sa­ky­tų psi­cho­lo­gas? Ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi?

„Ges­tais jun­giu min­tis su ju­de­siais. Pri­va­lau „kal­bė­ti" vei­du, ju­de­siu, kū­no pa­dė­ti­mi ar ges­tais. Svar­bu, ne ką sa­kai, o kaip ta­ve su­pran­ta! Bet ne­ga­li­ma ro­dy­ti ne­pa­si­ti­kė­ji­mo ges­tų, - To­mas de­monst­ruo­ja ir aiš­ki­na ges­tus. - Kal­bė­da­mas ir klau­sy­da­mas pri­va­lai gal­vo­ti, nes ki­taip ta­ve „paims", iš­pro­vo­kuos."

Vers­le, ma­no T.La­gu­na­vi­čius, svar­bu ne nuo­šir­du­mas, o nau­da: „Kas sa­kė, kad nuo­šir­du­mas - do­ry­bė? Vers­le svar­biau­sia su­ba­lan­suo­ti va­dy­bos kri­te­ri­jus. Kar­tais nuo­šir­du­mas žei­džia. Tar­ki­me, po gim­dy­mo nu­tu­ku­siai mo­te­riai ga­li­me pa­sa­ky­ti tei­sy­bę, bet kam to rei­kia? O jei kaž­ką pra­pjo­vei, pri­va­lai už­siū­ti! Lai­mei tar­nau­ja tie­sa, gro­žis ir gė­ris. Bet jei šią aki­mir­ką kaž­kas iš jų ne­pa­de­da - rei­kia at­si­sa­ky­ti."

Vers­li­nin­kai var­to­si ant grin­dų

So­li­dus vers­li­nin­kas nu­me­ta į ša­lį švar­ką ir, iš ša­lies at­ro­dy­da­mas juo­kin­gai, net kvai­lai, var­to­si ant grin­dų, imi­tuo­ja verks­mą, juo­kia­si, šo­ka. Tai - bu­to, iš­ver­tus iš ja­po­nų kal­bos - nak­ties šo­kis.

Kon­sul­tuo­da­mas T.La­gu­na­vi­čius pro­pa­guo­ja Ja­po­ni­jo­je ki­lu­sį da­dais­ti­nį šo­kį: „Prieš de­šim­tis tūks­tan­čių me­tų bu­vo­me žu­vys. Tai - šo­kio es­mė. Pri­si­me­na­me su­tram­dy­tus ar neiš­si­lie­ju­sius vai­kys­tės ir paaug­lys­tės jaus­mus."

Taip, jis ma­to įvai­rius vers­li­nin­kų vei­dus, kal­ba­si ir su mi­li­jo­nie­riais įvai­riau­sio­mis te­mo­mis, ta­čiau juos už­mirš­ta, vos tik šie už­da­ro du­ris. Žmo­nių gy­ve­ni­mą To­mas skirs­to į pen­kias erd­ves: dar­bo, moks­lų, šei­mos, lais­va­lai­kio ir in­ty­mu­mo, ku­rį ma­to tik pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės: „Ger­biu vers­li­nin­kus, ku­rie ne­bi­jo ri­zi­kuo­ti. Ta­čiau dir­bant ne­ga­li­ma už­mirš­ti at­sa­ko­my­bės sa­vo kū­nui, nu­kirs­ti lais­va­lai­kio bei in­ty­mu­mo. Neat­siž­velg­da­mi į tuos da­ly­kus vers­li­nin­kai per­de­ga, ne­ran­da gy­ve­ni­me pra­smės ir džiaugs­mo."

Ne­ga­li tu­rė­ti sa­vo vers­lo

Ar moks­li­nes kny­gas ra­šan­tis ir daug su­pran­tan­tis psi­cho­lo­gas ne­bi­jo bū­ti ki­tų ne­sup­ras­tas? T.La­gu­na­vi­čius pur­to gal­vą, nes ne­no­ri pri­klau­sy­ti kaž­ko­kiam žmo­nių ra­tui: „Aš no­riu bū­ti pro­fe­sio­na­lus spe­cia­lis­tas. Man pa­tin­ka mo­ky­ti, o kai pa­sie­kiu ge­rą re­zul­ta­tą, dar nuo­sta­biau! Dar man pa­tin­ka ma­ty­ti ir iš­leis­tas savo kny­gas."

Jis skai­to bent de­šimt kny­gų vie­nu me­tu. Ir ne­pai­nio­ja vers­lo su lais­va­lai­kiu, to­dėl at­si­sa­ko ke­lio­nių su vers­li­nin­kais. Iš­raiš­kin­gas ges­tas: vi­sų pa­sau­lio pi­ni­gų neuž­dirb­si!
Pro­vo­kuo­ja­mas, ko­dėl „vis­ką ži­nan­tis" kon­sul­tan­tas ne­tu­ri so­li­džios nuo­sa­vos kom­pa­ni­jos, ra­miai paaiš­ki­na: „Kon­sul­tan­tas daž­nai ma­to tai, ko ne­ma­to ki­tas. Bet ne­ga­li tu­rė­ti sa­vo vers­lo, nes tuo­met jis jau ne­bus ge­ras kon­sul­tan­tas. Ko­pi­juos ki­tų vers­lą, ban­dys pri­si­tai­ky­ti."

O pi­ni­gai? T.La­gu­na­vi­čius nu­ker­ta: „Ne­lįs­ki­me į ma­no są­skai­tas. Lė­šų jo­se pa­kan­ka, o la­bai at­vi­rai kal­bė­tis ga­liu tik su ypač ar­ti­mais žmo­nė­mis - ma­ma, sū­nu­mi, se­se­ri­mi, drau­ge. Mo­te­ris man rei­ka­lin­ga - tai da­le­lė, ku­rios nie­ka­da ne­tu­rė­siu."

Bu­dis­tai mo­kė ne­pri­si­riš­ti

My­li­miems žmo­nėms jis mie­lai lei­džia pi­ni­gus. O sau - me­nams, kny­goms, kom­piu­te­riui, spor­tui. T.La­gu­na­vi­čius tris kar­tus lan­kė­si Ko­rė­jos vie­nuo­ly­ne. Bu­dis­tai jį mo­kė ne­pri­si­riš­ti prie daik­tų.

„Ta­čiau to neiš­mo­kau, - juo­kia­si T.La­gu­na­vi­čius. - Ki­taip jau bū­čiau pasiekęs nir­va­ną. Bet man ne­rei­kia na­mo. Kom­piu­te­rį, tre­ni­ruok­lį, kny­gas, jei pa­vogs, ga­lė­siu nu­si­pirk­ti."
Bet jis ne­sle­pia, kad yra la­bai pri­si­ri­šęs prie bend­ra­vi­mo, sce­na­ri­jų kū­ri­mo: „Ga­liu bū­ti ve­ge­ta­ras, bet la­bai mėgs­tu ska­niai iš­kep­tą mė­są. Ir be­pro­tiš­kai mėgs­tu sal­du­my­nus. Ti­ra­mi­su, ka­ra­liš­ka ka­va su pu­te­le... Oi, jau pra­si­dė­jo sei­lė­te­kis..."