Maršrutą „Metro – darbas – miegas“ paliko Paryžiui


2008-09-06
Sigita Nemeikaitė
Maršrutą „Metro – darbas – miegas“ paliko Paryžiui

Lietuva - stulbinamas atradimas. Ji buvusiam Prancūzijos kariuomenės pulkininkui leitenantui Gilles Dutertre dovanojo naują gyvenimą.

Prieš trejus metus apsigyvenęs Vilniuje prancūzas netikėtai pačiam sau tapo žinomas. Jis atsidavė savo didžiajai aistrai - istorijos tyrimams, jau dvejus metus beveik kasdien rašo blog‘ą apie Lietuvą ir laukia pasirodant savo knygos.

Ten, kur niekas nekeliauja

„Visada mėgau keliauti. Esu aplankęs 45 šalis. Išėjęs į pensiją keliavau nuolatos. Kartą susimąsčiau, kad turiu vykti ten, kur niekas nekeliauja. Pasirinkau Baltijos šalis. Aplankiau Taliną, Rygą. Iš ten kelias nuvedė į Vilnių. Nustebau, kad Lietuva turi tiek istorinių sąsajų su Prancūzija. Tuo negali pasigirti nei Estija, nei Latvija", - pasakojo žvalus, pasitempęs ir elegantiškas prancūzas.

Vilnius tapo daugiau nei turistinio maršruto stotele. Smalsumas, istorijos tyrimai sustabdė ilgesniam laikui. O netrukus virto vieta, kur galima gyventi taip, kaip galbūt visą gyvenimą svajojai.

„Lietuva man dovanojo ne tik unikalią galimybę gyventi savo malonumui. Tai aš turėjau. Čia aš patiriu visiškai kitokią gyvenimo kokybę. Išėjęs į pensiją aš net neįsivaizdavau, kad galiu būti toks aktyvus", - šypsojosi buvęs karininkas.

Ponas Gilles nenustygsta vietoje ir niekuo neprimena tik ramybės trokštančio pensininko. Jis supažindina prancūzus turistus su Lietuva, skaito paskaitas, gilinasi į istorijos paieškas. Vos ne kasdien pildo savo blog‘ą - internetinį puslapį, kur aistringai rašo apie Lietuvą.

Nepradžiugina savo mamos

„Ieškokite moters!" - šis lakus prancūziškas posakis netaikytinas ponui Gilles, nors ir sunku tuo patikėti. Arba buvęs karininkas moka saugoti savo paslaptis.

„Aš vienišius. Neturiu nei žmonos, nei vaikų. Neturiu ir brolių, seserų. Mano mama, jau pagyvenusi dama, klausia, kada grįšiu. Ji gyvena Luaros regione. Lankau ją, bet vėl suku atgal į Vilnių. Aš nesirengiu grįžti, sakau mamai", - žaismingai pasakojo G.Dutertre.

Prancūzas nemiršta iš nostalgijos gimtajam Paryžiui. Jis čia gimė, praleido visą savo jaunystę, įstojo į žymiausią Prancūzijos karo mokyklą. Karininkas penkiolika metų tarnavo kariniuose daliniuose Alpėse. Dar penkiolika metų ėjo tarnybą karinėse misijose užsienyje - Libane, Kambodžoje, Kosove. Ištarnavęs 30 metų nusprendė išeiti į pensiją.

„Kai nebereikėjo dirbti, leidausi po pasaulį. Kelionių aistra, noras pažinti pasaulį, mano susidomėjimas istorija atvedė į Lietuvą. Šis mano pomėgis pakeitė gyvenimą", - tęsė pasakojimą prancūzas.

Paryžiuje smagu tik turistams

„Be galo didelis malonumas, tikra laimė dirbti, kada nori. Aš tokią galimybę turiu. Sunku tai pavadinti darbu, tai - gyvenimo būdas. Gyvenu erdviame bute šalia M.Mažvydo bibliotekos - tai labai patogu, nes esu nuolatinis jos lankytojas. Dažnai praveriu ir Vilniaus universiteto bibliotekos duris. Galite įsivaizduoti, kokia laimė surasti naujų istorinių detalių!" - buvęs karininkas tryško entuziazmu.  Ponas Gilles laiko prabanga, kad pėsčiomis gali išvaikščioti visą Vilnių. Tai jam teikia nepaprastai gerų emocijų.

„Gyvenau apie 30 kilometrų nuo Paryžiaus ir važinėjau į darbą. Kasdien prarasdavau keturias valandas. Vilnius žavi, nes čia niekas nebėga gatvėmis, žmonės nepatiria milžiniško didmiesčio streso", - vardijo gyvenimo Lietuvoje privalumus prancūzas.

Pasak G.Dutertre, Paryžius puikus miestas turistams, bet ne jo gyventojams. Atvykėlius žavi istoriniai ir kultūros paminklai, savita jo dvasia. Tuo tarpu paryžiečiai amžinai malasi metro, dirba, o vakare pervargę krenta miegoti. Tokiam gyvenimui apibūdinti paryžiečiai vartoja sparnuotą frazę: „Metro - boulot - dodo" (metro - darbas - miegas).

„Įsivaizduokite apie 12 milijonų žmonių, be perstojo besiblaškančių pirmyn ir atgal. Tiek gyventojų Paryžiuje ir jo apylinkėse", - lygino gyvenimo būdą Lietuvoje ir savo gimtojoje šalyje ponas Gilles.

Prancūzas kuria Lietuvos įvaizdį

Trumpa, glausta ir aiški informacija apie Lietuvą - nuo šiandienos iki gilių istorinių šaltinių. Svarbiausi įvykiai Lietuvoje, operatyvi politinė, ekonomikos, kultūros ir socialinio gyvenimo informacija. Žinios apie lietuvius Prancūzijoje ir prancūzus Lietuvoje. Labai praktiški patarimai atvykstantiems į Lietuvą užsieniečiams - visa tai galima rasti buvusio karininko jau dvejus metus rengiamame blog'e, sąmojingai pavadintame „Gilles en Lituanie" („Gilles Lietuvoje").

Vieną gražią dieną prancūzas gerokai išgąsdino nuolatinius savo skaitytojus pranešęs sensacingą žinią: „Gilles palieka Lietuvą!" Tačiau jie lengviau atsiduso perskaitę kitą sakinį, kad Gilles tiesiog išvyksta atostogų į Prancūziją. Tiesą sakant, šį blog‘ą labai pravartu būtų paskaityti Lietuvos įvaizdžio kūrėjams. Gilles pastangos, ko gero, būtų įvertintos.

„Mano tikslas - pristatyti nepažįstamą šalį. Žinau, kad mano informacija pravertė nemažai žmonių, atvykstančių į Lietuvą", - tvirtino ponas Gilles.

Lietuvoje - gerokai pigiau

Buvęs karininkas prisipažino, kad Lietuvoje turi bemaž daugiau draugų lietuvių nei prancūzų. Daugelis jų yra įsitraukę į frankofonišką veiklą. Ji suteikia naujų galimybių ir ponui Gilles. Įvairiuose šalies miestuose jis skaito istorinės apžvalgos paskaitas apie prancūzus Lietuvoje. Apie tai bus ir jo knyga, kuri šių metų pabaigoje išeis Prancūzijoje.
Prancūzas jau įnikęs į dar vieną ambicingą darbą - kaupia medžiagą apie istorinę asmenybę, Vilniaus universiteto profesorių daktarą Jozefą Franką, kurio buvusiuose namuose šiuo metu veikia Prancūzų kultūros centras.

„Čia esu originalesnis nei Prancūzijoje. Savo šalyje neturėčiau galimybių, pavyzdžiui, bendrauti su vyriausybės nariais. Be to, gaunu gerą pensiją ir finansiškai Lietuvoje laikausi geriau nei Prancūzijoje", - neslėpė ir pragmatiškų priežasčių gyventi mūsų šalyje užsienietis.

Apie minusus - diplomatiškai

Ponas Gilles santūriai kalba apie tai, kas jam nelabai patinka Lietuvoje. Jį stebina viena - milžiniškas avarijų ir nelaimių kelyje skaičius. Ar prancūzo neslegia amžinai apsiniaukęs, pilkas Lietuvos dangus ir liūdni, linkę viskuo skųstis lietuviai?
„Temperamentu garsėja Prancūzijos Viduržiemio jūros regiono gyventojai. Šalies šiaurėje jie kur kas santūresni. Lietuviai ne liūd­ni, tik mažiau ekspresyvūs nei prancūzai", - diplomatiškai pastebėjo pašnekovas.

Kai pasiilgsta žydro dangaus, ponas Gilles keliauja prie Galvės ežero į Trakus. „Ežero ledas, sniegas ir labai giedra padangė - šį žiemos vaizdą labiausiai mėgstu Lietuvoje", - tikino Lietuvoje naujas gyvenimo spalvas atradęs prancūzas.