Populiarųjį kamparį gaubia paslaptis

Jį galėjo sugalvoti tik karštakošiai nenuoramos italai... Jis toks pat savitas, kaip ir tie, kurie jį geria... „Campari“ - akį traukiančios, kunkuliuojančios spalvos aperityvas, kuris, nepaisant neįprasto gomuriui kartoko skonio, vis dėlto yra toks universalus, kad daugybė ne tik žavių, bet ir absurdiškų kokteilių buvo sugalvota su juo. Netikėtai užgriuvusius svečius pavaišinti tokiu „miksu“ ar kviestinę vakarienę pradėti nuo šio aperityvo – populiaru, madinga ir stilinga. Sakoma, jog tai – ekstravagantiškų, vertinančių minimalizmą ir romantiką, mokančių derinti darbą su poilsiu žmonių gėrimas. Kiti jį vadina raudonąja aistra, meilės eliksyru. Išties žvarbų rudens vakarą prie žvakių šviesos šlakelis kampario, ko gero, gali suminkštinti net pačią kiečiausią širdį... Ar ne todėl šiame saldžiakarčio skonio gėrime šimtmečius glūdinti paslaptis „parklupdė“ ne tik jo gimtąją Italiją, bet ir visą pasaulį?.. Kamparis puikiai žinomas bei mėgstamas ir Lietuvoje. Lietuviai vis dažniau ragauja, skanauja šį specifinį gėrimą, įvertindami jo rafinuotą, unikalų skonį. Simpatijos jam dar labiau sustiprėja, kai sužinai „Campari“ istoriją...

Žino tik vienas prezidentas

Kamparis – tai savitas, lengvas, gaivinantis alkoholinis gėrimas, išsiskiriantis turtinga ir įdomia kilmės istorija. Ji siekia 1860 metus ir per visą Milano Dolce Vita – aukso amžių – išsirutuliojo iki milžiniško populiarumo šiandien. Jis žinomas ir perkamas beveik 200 šalių visame pasaulyje.

Kampario aperityvas, kurio receptui jau beveik pusantro šimto metų, yra iš tų gėrimų, kurių receptai kruopščiai laikomi paslaptyje. Sakoma, jog kiekvieną savaitę dabartinis „Campari“ prezidentas Luka Garavoglia (Luca Garavoglia), padedamas techninio direktoriaus ir aštuonių darbuotojų, gamina koncentratą - svarbiausią kampario sudedamąją dalį, kuri vėliau atskiedžiama spiritu. Jis yra vienintelis pasaulyje žmogus, žinantis visą originalaus recepto formulę, kuri perduodama kaip didžiausia paslaptis - iš kartos į kartą. Gal todėl „Campari“ nesunku atskirti nuo daugybės rinkoje atsiradusių, bet jam iš tolo neprilygstančių jo „giminaičių“.

Į ekstraktą deda... vabzdžių

Šio gėrimo mėgėjai sako, kad kamparis nuostabiai kvepia žolelėmis, yra saldus ir maloniai kartokas. O kitų veidus iškreipia grimasos vien tik išgirdus žodį „kamparis“. Iš tiesų ryškus raudonas skystis, visu savo kartumu išsiliejantis ant jautraus liežuvio, gali „išversti iš koto“. Net jo kūrėjas Gasparė Kamparis (Gaspare Campari) yra sakęs, kad prieš pamėgstant kamparį jo reikia paragauti net tris kartus. Bet, anot gurmanų, tokio neįprasto kartumo turi ir ikrai, ir Scotchis, ir žąsų kepenėlės. O tai įstabiai raudonai spalvai, kuriai nėra abejingų, išgauti „Campari“ naudoja natūralų ekstraktą „Carmine Cochineal“, gaminamą iš... Nagi, atspėkite – ko?.. Iš džiovintus kaktusus graužiančių Pietų Amerikos vabzdžių!

Nuo vaisto – prie maisto

Gasparė Kamparis gimė 1828 metais mažame Kastel Nuovo miestelyje Lombardijos provincijoje Italijoje. Būdamas vos keturiolikos metų kampario kūrėjas paliko namus ir iškeliavo ieškoti laimės į Turiną. Ten jis mokėsi pas garsų gėrimų gamintoją Basą ir puikiai perprato šiai profesijai reikalingas žinias.

Tiesa, Europoje jau nuo XVI amžiaus žmonės gamino įvairiausiomis žolelėmis ir prieskoniais paskanintus alkoholinius gėrimus, skirtus gydyti. Šie antpilai yra aperityvo protėviai. Jie buvo labai kartūs. Taigi pirmieji aperityvo gamintojai atskiedė juos vynu. Taip skonis tapo švelnesnis ir priimtinesnis.

Kai žolelių antpilai tapo populiarūs ne tik kaip vaistai, jie buvo patiekiami prieš valgant, kad sužadintų apetitą. Taurelė aperityvo prieš valgį tapo miela tradicija, jau kelis amžius gyvuojančia daugelyje Europos šalių.

Kamparis dabar yra žinomiausias iš itališkų karčiųjų gėrimų. Ne taip, kaip kiti, jis tradiciškai geriamas kaip aperityvas, rečiau – kaip digestyvas (geriamas po valgio kaip gerinantis virškinimą).

Aperityvo (it. – aperitivo) pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio apertitiuvum, reiškiančio „atidarytojas“. Tokia ir yra aperityvo paslaptis – „atidaryti“ apetitą prieš valgį.

Daugiau nei 60 ingredientų

XVIII amžiuje Turinas buvo pagrindinis vermuto gamybos centras. To meto gėrimų kūrėjai (maitre licoristes) išbandė daugybę žolelių ir prieskonių. Jie taip pat išmoko maišyti įvairius gėrimus iš sudedamųjų dalių.

Atrodo, kad besimokydamas G. Kamparis ištyrinėjo Turino vermutų rinką ir suprato, kad joje per ankšta. Tad jis paliko Turiną ir pradėjo savo verslą mažesniame mieste, iš kurio su naujomis idėjomis gana greitai atkeliavo į Milaną.

G. Kamparis norėjo įamžinti Italijos suvienijimo – 1860-uosius – metus ir savo klientams, pasižymintiems subtiliu skoniu, pateikti ką nors nauja ir stulbinama. Taip gimė garsusis aperityvas, kurio recepte – per 60 sudedamųjų dalių. Tai žolelės, prieskoniai, chitinas ir vaisių žievelės...

Ieškokite moters...

„Campari“ vardą išgarsino ir šį gėrimą į plačius tarptautinius vandenis išplukdė Gasparės sūnus Deividas Kamparis (David Campari). Ir sakoma, kad visa tai – dėl moters...

Deividas įsimylėjo garsią operos dainininkę Liną Kavalieri (Lina Cavalieri), koncertavusią visame pasaulyje. Jis keliavo paskui savo dievaitę ir kiekvieną kartą įtikindavo savo šeimą, kad reikia atidaryti naują eksporto tašką. Taip kamparis pasirodė Prancūzijoje, Rusijoje ir galiausiai Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Afišos – meno kūriniai

D. Kamparis taip pat pasamdė žymiausius 1920-1930 metų dailininkus, kad jie sukurtų reklamines gėrimo afišas.

Jos turėjo atitikti tik tris kriterijus: menininkai privalėjo teisingai ir aiškiai užrašyti prekių ženklo pavadinimą, nenaudoti „sunkių“ spalvų ir žodį Campari natūraliai įlieti į kompoziciją.

Tarp labiausiai įsimenančių plakatų yra 1921 metais Kapielo (Capiello) sukurtas Foletto – apelsino žievelės spiralėje šokantis klounas, virš galvos laikantis butelį kampario.

„Smūgiuoja“ klasika

Klasikiniai kokteiliai „Americano“ ir „Negroni“ yra puikūs, gomurį maistui skanauti paruošiantys gėrimai, kuriuose būtinai turi būti kampario.

„Negroni“ – daug lengvesnis, nors, tiesa, puola su ta pačia jėga, kaip ir grynas kamparis. Be to, jį galima pagaminti sausą arba saldų. Jam pagaminti naudojamas džinas, raudonasis saldus arba sausas vermutas ir kamparis. Visų trijų ingredientų į taurę pilama po lygiai, įdedama ledo ir užpilama sodos vandeniu. Klasikinis „Negroni“ puošiamas ne citrina, alyvuoge ar svogūnu, o apelsino griežinėliu.

Kokteilis „Americano“ - mišinys iš kampario, raudonojo saldaus vermuto ir sodos vandens, papuoštas apelsino griežinėliu, - „smūgiuoja“ silpniau. Jame kampario – dvigubai mažiau nei vermuto.

Tituluojamas gėrimų žvaigžde

Susiruošus gaminti kokteilius, pravartu žinoti, kad kampario skonis yra toks įvairus, jog jį drąsiai galima pavadinti gėrimų žvaigžde. Išbandžius kamparį, kaip gaivinantį vasaros gėrimą su sodos vandeniu ar ką tik išspaustomis apelsinų sultimis, nesinori jo atsisakyti ir rudenį bei žiemą. Nes tai puiki uvertiūra prieš vartojant maistą. Juolab kad kampario kartumas ir apelsinų sultys – tobulas derinys, kuriam būdingas darnus saldumo ir aitrumo balansas su lengvai „bučiuojančiu“ aštrumu.

Gimtojoje Italijoje kamparis dažniausiai patiekiamas be ledo, atšaldytoje taurėje, bet su sodos vandeniu. Taip „palengvinamas“ saldžiai kartus gėrimo skonis. JAV, taip pat ir pas mus kamparis dažniausiai naudojamas gaminant kokteilius ir patiekiamas su ledukais.