Su vestuvine suknele – į futbolo aikštę


2008-09-06
Kris­ti­na Ka­ni­šaus­kai­tė
Su vestuvine suknele – į futbolo aikštę

Ga­li bū­ti, kad kaip tik šiuo me­tu „Vil­niaus var­tų" bendraturtė ir mi­li­jo­nie­riaus Lai­mu­čio Pin­ke­vi­čiaus su­ža­dė­ti­nė As­ta Va­len­tai­tė sa­vo iš­rink­ta­jam ta­ria šven­tus San­tuo­kos sak­ra­men­to žo­džius: „Pa­si­ža­du gerb­ti ir my­lė­ti, kol mir­tis mus iš­skirs..."

Ke­lis mė­ne­sius ar­tė­jan­čių ves­tu­vių rū­pes­čiais gy­ve­nu­si ži­no­ma po­ra šio sa­vait­ga­lio lau­kė be­veik aš­tuo­ne­rius me­tus. Šian­dien L.Pin­ke­vi­čius ir A.Va­len­tai­tė pa­ga­liau pri­sieks mei­lę ir iš­ti­ki­my­bę prieš Die­vą ir ves­tu­vių sve­čius, su­si­rin­ku­sius Lent­va­rio baž­ny­čio­je.
Dėl dar­bų la­vi­nos kar­tą ati­dė­ta su­tuok­tu­vių da­ta šį­syk bu­vo ga­lu­ti­nė. Li­kus trims die­noms iki ves­tu­vių gar­siau­sia se­zo­no nuo­ta­ka va­di­na­ma A.Va­len­tai­tė pa­si­da­li­jo sa­vo emo­ci­jo­mis ir lū­kes­čiais.

- As­ta, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na nuo­ta­ka iki ves­tu­vių li­kus vos ke­lioms die­noms?

- Jau vis­kas su­dė­lio­ta, su­pla­nuo­ta, pa­ruoš­ta. Li­ko tik at­si­pūs­ti ir nu­si­teik­ti (šyp­so­si). Sva­jo­jau apie lais­vą sa­vai­tę, bet pa­si­ro­džius biu­re dar­bai ne­be­pa­lei­džia... Pas­ku­ti­nę die­ną prieš ves­tu­ves no­rė­čiau pra­leis­ti vi­siš­kai ra­miai: pa­si­mė­gau­ti mo­te­riš­ko­mis pro­ce­dū­ro­mis, vei­do ma­sa­žu, no­rė­čiau at­si­gai­vin­ti, pail­sė­ti, kad ki­tą die­ną jaus­čiau­si žva­liai.

- Per ves­tu­ves vil­kė­si­te dvie­jų Lie­tu­vos di­zai­ne­rių - Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus ir Ra­mu­nės Pie­kau­tai­tės kur­to­mis su­kne­lė­mis. Kas nu­lė­mė jū­sų ap­si­spren­di­mą?

- Juo­zas ir Ra­mu­nė - žmo­nės, ku­riuos pui­kiai pa­žįs­tu, su ku­riais esu ne­ma­žai bend­ra­vu­si ir bend­rau­siu atei­ty­je. Ne­ga­lė­jau iš­skir­ti kaž­ku­rio vie­no, nes su abiem ge­rai su­ta­riu, pa­tin­ka abie­jų kū­ry­ba. Ka­dan­gi ir di­zai­ne­riai ma­ne ge­rai pa­žįs­ta, sun­ku ne­bu­vo. Jie pa­tei­kė sa­vo vi­zi­jas, kaip tu­rė­čiau at­ro­dy­ti ves­tu­vių die­ną. Jų idė­jo­mis li­kau pa­ten­kin­ta.

- Ves­tu­vių die­ną puo­ši­tės bal­tais tra­di­ci­niais ap­da­rais?

- Taip, su­kne­lės bal­tos. Abi jas pa­ma­ty­si­te. De­ta­lių at­skleis­ti ne­no­riu.

- Ypa­tin­gai die­nai skir­tų ba­te­lių dai­rė­tės ele­gan­ci­jos mies­te - Pa­ry­žiu­je. At­ro­dy­tų, la­bai sim­bo­liš­ka: nuo­ta­kos ba­te­liai - iš mei­lės mies­to...

- Ne­lė­kiau į Pa­ry­žių spe­cia­liai dėl ba­te­lių. Vy­kau ten šiaip, įvai­riau­sių smulk­me­nė­lių paieš­ko­ti. Taip pat - ir ba­te­lių. Lie­tu­vo­je to­kių gra­žių, sti­lin­gų, nuo­ta­koms skir­tų aukš­ta­kul­nių iš bal­to sa­ti­no nė­ra... Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad ir Pa­ry­žiu­je ras­ti to­kius ba­te­lius ne­bu­vo leng­va. Tik ma­tuo­da­ma­si be­veik baig­tas siū­ti su­kne­les pa­ma­čiau, ko­kių ba­te­lių rei­kė­tų. Tuo, ką ra­dau Pa­ry­žiu­je, li­kau pa­ten­kin­ta.

- Ves­tu­ves pla­na­vo­te šių me­tų rugp­jū­čio aš­tun­tą­ją, mis­tiš­ką­ją tri­jų aš­tuo­ne­tų die­ną. Vė­liau da­tą pa­kei­tė­te ir nu­kė­lė­te jas į pir­mą­jį rug­sė­jo sa­vait­ga­lį. Kas pa­ko­re­ga­vo pla­nus?

- No­rė­jo­me kel­ti ves­tu­ves va­sa­rą, bet ma­no dar­bo gra­fi­kas... Daug lai­ko pra­lei­dau dirb­da­ma už­sie­ny­je, o pa­skui pa­ma­čiau, kad ne­spė­ju pa­si­ruoš­ti, tai ir nu­kė­lė­me ru­de­niui. Pir­ma ru­dens sa­vai­tė - la­bai gra­žus lai­kas ir ti­kė­ti­na, kad oras bus ge­ras. Šis sa­vait­ga­lis mums bu­vo pa­ti priim­ti­niau­sia da­ta.

- Iš kur sė­mė­tės idė­jų sa­vo ves­tu­vėms?

- Ke­liau­da­ma nu­si­pirk­da­vau žur­na­lų, do­mė­jau­si ves­tu­vių ma­dų ten­den­ci­jo­mis. Pa­var­ty­da­vau, bet daž­niau­siai ir juo­se ne­ras­da­vau sau tin­kan­čių idė­jų. To­dėl vi­sos ide­jos gi­mė bend­rau­jant su mū­sų ves­tu­vių or­ga­ni­za­to­riais.

- Ar su­ge­ba­te pa­si­mė­gau­ti ne­kas­die­niš­ko­mis emo­ci­jo­mis, o gal vis­ką už­go­žia ves­tu­vių rū­pes­čiai ir jau­du­lys?

- Jau­du­lys ky­la (šyp­so­si). Sun­ku mąs­ty­ti, reikš­ti ir dė­lio­ti sa­vo min­tis šiomis die­nomis. Nė­ra taip, kad vis­ką gož­tų stre­sas ar ne­si­bai­gian­tis laks­ty­mas, bet įtam­pos, ži­no­ma, daug. Tik už­puo­lus or­ga­ni­za­ci­niams rei­ka­lams su­si­mąs­tau, kad rei­kė­jo ves­tu­ves at­švęs­ti vi­siš­kai ra­miai ko­kia­me ma­ža­me bū­re­ly­je.... Na, mū­sų šven­tė ir ne­bus la­bai di­de­lė, bet jė­gų ati­duo­ta iš­ties daug. Ypa­tin­ga nuo­tai­ką už­plūs­ta tik ma­tuo­jan­tis Juo­zo ir Ra­mu­nės ves­tu­vi­nes su­kne­les. Ta­da at­si­pa­lai­duo­ju ir jau­čiuo­si iš­kil­min­gai, pa­ky­lė­tai. Ves­tu­vi­nę su­kne­lę ap­si­vel­ki tik kar­tą gy­ve­ni­me, gal to­dėl ją ma­tuo­jan­tis už­plūs­ta la­bai švie­sios emo­ci­jos (šyp­so­si). Ki­ta ver­tus, ne­ma­nau, kad mums su Lai­mu­čiu tiek me­tų pra­gy­ve­nus kar­tu kaž­kas po ves­tu­vių la­bai smar­kiai pa­si­keis. Nors jaus­mas, kad bū­siu ne­be gy­ve­ni­mo drau­gė, o žmo­na, - la­bai ma­lo­nus.

- Ar jau­no­sios su­kne­lių Lai­mu­tis ne­ma­tys iki lem­tin­go mo­men­to?

- Taip, neatsk­lei­džiau jam jo­kių de­ta­lių. Te­gul bū­na staig­me­na. Jis ma­ne pa­ma­tys tik li­kus pus­va­lan­džiui iki ce­re­mo­ni­jos.

- My­li­mo­jo pirš­ly­bos jums ne­bu­vo ne­ti­kė­tas žings­nis? Juk tiek me­tų pra­leis­ta drau­ge...

- Vis su­lauk­da­vau Lai­mu­čio užuo­mi­nų ir pa­juo­ka­vi­mų šia te­ma. Pa­si­pir­ši­mas ne­bu­vo vi­siš­ka staig­me­na. Bū­da­vo min­čių ir pa­šne­ke­sių apie bend­rą gy­ve­ni­mą.

- Nes­pė­si­te nė auk­so žie­dų su­mai­ny­ti, kai pa­si­pils klau­si­mai apie at­skren­dan­čius gand­rus...

- Tai jau po tru­pu­tį pra­si­de­da. Šiuo me­tu dir­ba­me su di­de­liais pro­jek­tais, ati­man­čiais daug lai­ko ir pa­stan­gų, to­dėl gal­vo­ti apie šei­mos pa­gau­sė­ji­mą bū­tų su­dė­tin­ga. Bet kaž­ka­da, ma­nau, - taip.

- Lai­mu­tis už jus vy­res­nis 21 me­tais. Tik­riau­siai to­dėl jū­sų po­rą nuo­la­tos ly­di klau­si­mai apie to­kios par­tne­rys­tės pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus...

- Jei­gu jau tuo­kia­mės, tai, ma­tyt, dau­giau pri­va­lu­mų nei trū­ku­mų. Prie­šin­gu at­ve­ju ves­tu­vių ne­bū­tų. Mū­sų am­žiaus skir­tu­mas man dau­giau nei įpras­tas. Re­gis, taip se­niai esa­me kar­tu, kad jau ir ap­lin­ki­niai tu­rė­tų bū­ti su tuo su­si­gy­ve­nę. Ir lais­va­lai­kis, ir dar­bas - vis­kas mus sie­ja. To­dėl mums tai - na­tū­ra­lu ir su­pran­ta­ma.

- Daug lai­ko pra­lei­džia­te to­li nuo Lie­tu­vos. Kar­tais su Lai­mu­čiu ne­si­ma­to­te il­gą lai­ką. Ma­tyt, at­stu­mas iš­mo­kė pa­si­ti­kė­ti vie­nas ki­tu, duo­ti lais­vės ir erd­vės kiek­vie­no as­me­ny­bei?

- Kai esu iš­vy­ku­si, kas­dien su­si­skam­bi­na­me. Bend­ra­vi­mas te­le­fo­nu pa­de­da nea­tit­rūk­ti vie­nam nuo ki­to. Bū­na ir taip, kad Lai­mu­tis at­vyks­ta į Mi­la­ną ar Pa­ry­žių ke­le­tui die­nų. Lai­kas at­ski­rai ne­prailgs­ta: esa­me užim­ti dar­bais. Kas­dien tu­ri­me tiek rei­ka­lų, kad ne­pas­te­bi­me, kaip tos die­nos pra­le­kia. Pa­si­ti­kė­ji­mas, as­me­ni­nė erd­vė - da­ly­kai, dar la­biau mus suar­ti­nan­tys. Jei žmo­nės vie­nas ki­tą per smar­kiai kont­ro­liuo­ja ar pra­de­da lip­ti ant spran­do... Ne­duok Die­ve. Taip ki­tą tik at­stum­si.

- Kaip ma­no­te, ko rei­kia, kad dvie­jų žmo­nių są­jun­ga bū­tų sėk­min­ga?

- At­vi­ru­mas, nuo­šir­dus bend­ra­vi­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas vie­nas ki­tu... Dau­gy­bė da­ly­kų le­mia sėk­min­gą ir lai­min­gą san­tuo­ką. Gy­ve­ni­me vis­ko pa­si­tai­ko. Kar­tais su­by­ra ir idea­lio­mis lai­ko­mos šei­mos, o iš pa­žiū­ros la­bai skir­tin­gi žmo­nės gy­ve­na il­gai ir lai­min­gai. Bend­rų lai­min­gos san­tuo­kos stan­dar­tų ir šab­lo­nų, ma­tyt, nė­ra.

- Jau įpras­ta, kad ir Lie­tu­vo­je tur­tin­gi žmo­nės prieš san­tuo­ką pa­si­ra­šo ve­dy­bų su­tar­tį. Jiems tai - na­tū­ra­lus ir su­pran­ta­mas žings­nis. Kaip dėl to­kių da­ly­kų su­ta­rė­te jūs? Ar ne­jau­čia­te ypa­tin­gų nuo­skau­dų ir skau­du­lių?

- Mums tai - ne­ma­lo­nus, bet bū­ti­nas da­ly­kas. Vi­sa tai da­ro­ma tam, kad pa­skui ne­kil­tų ne­sklan­du­mų, ne­bū­tų kaž­ko­kių nuo­skau­dų, kad mes vie­nas ki­to ne­nusk­riaus­tu­me. Ve­dy­bi­nės su­tar­ties pa­si­ra­šy­mas nie­ko blo­go ne­duos.

- Kal­ba­ma, kad po ves­tu­vių per­si­kel­si­te į Lent­va­rio dva­rą.

- Ooo... Tai - il­gas pro­ce­sas. Ga­liu pa­ti­kin­ti, kad tai įvyks dar la­bai ne­grei­tai. Ne vie­ni me­tai praeis. Dar lau­kia daug ir kruopš­taus dar­bo. Nė­ra taip pa­pras­ta, kaip at­ro­do (šyp­so­si).

- Ar jau nu­spren­dė­te, kur ra­gau­si­te jau­na­ve­džių me­daus?

- Tradicinį me­daus ko­pi­nė­ji­mą nu­spren­dė­me ati­dė­ti iki Nau­jų­jų me­tų. Po ves­tu­vių neiš­si­ten­ka­me lai­ke. Man pra­si­de­da dar­bai Mi­la­ne ir Pa­ry­žiu­je. Lau­kia nau­jos ko­lek­ci­jos, ma­dų pri­sta­ty­mai... Ne­ga­liu vis­ko pa­lik­ti ir iš­va­žiuo­ti. To­dėl me­daus mė­ne­sio ke­lio­nę ir ati­dė­si­me, o ne lėk­si­me po ves­tu­vių pa­sku­bo­mis sa­vai­tei poil­sio. Pas­kui rei­kė­tų pa­sku­bo­mis grįž­ti, per­si­krau­ti la­ga­mi­nus ir iš­lėk­ti į Mi­la­ną... Ne, ne­no­ri­me sku­bė­ti.