V.Kochanskytė Kambodžoje paliko dalelę širdies


2011-08-23
Lina Bieliauskaitė
V.Kochanskytė Kambodžoje paliko dalelę širdies

Kelionė į tolimą pietryčių Azijos valstybę, tūlo lietuvio ausiai egzotiškai skambančiu pavadinimu, aktorei Virginijai Kochanskytei pažėrė vaivorykštę potyrių.

Tikrai myliu Lietuvą

Šokas, nuostaba, gailestis, skausmas, susižavėjimas, džiaugsmas, liūdesys – prieštaringos emocijos keitė viena kitą.

Savaitę vienoje skurdžiausių Azijos šalių – Kambodžoje viešėjusi UNICEF geros valios ambasadorė ne tik patyrė, kiek fizinės ir psichologinės ištvermės reikalauja tokios misijos, bet ir teigia gavusi neįkainojamos gyvenimiškos patirties.

"Kai grįžau namo, pagalvojau: Dieve, kokia laimė, kad gimiau šiame laike, bet šitame krašte! Dabar ir aš galiu antrinti Marijonui Mikutavičiui – aš tikrai myliu Lietuvą, – juokėsi V.Kochanskytė. – Ten būdamas labai aiškiai pajunti, kad civilizacija turi ne vien trūkumų, bet ir pranašumų, kurių mes dažnai neįvertiname."

Kartu su aktore į genocido nualintą šalį vyko ir televizijos laidų vedėjai M.Mikutavičius, Jurgita Jurkutė bei žurnalistė Renata Šakalytė.

Projekto iniciatorė bei vadovė – UNICEF Lietuva nacionalinio komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė žinomiems mūsų šalyje žmonėms patikėjo misiją pateikti gyvą liudijimą, kokiomis sąlygomis gyvena daugelis kambodžiečių.

Pastogė – varganos lūšnos

Lankydamiesi Kratié provincijos, esančios Kambodžos šiaurės rytuose, gyventojų šeimose lietuviai rengė reportažus apie jų kasdienybę.

"Mačiusieji reportažus apie Vietnamą, Afriką gali maždaug įsivaizduoti, kaip ten gyvena žmonės, tačiau visai kitas dalykas išvysti tai savo akimis, gyvai. Įeini į namus – varganas lūšnas, o jose nieko nėra. Jokių baldų, jokių čiužinių, nemačiau net antros rūbų pamainos. Nieko, – sukrečiamus vaizdus prisiminė V.Kochanskytė. – Mes ir patys daug diskutavome apie tai, ar filmuodami ir pasakodami apie baisų skurdą, nepažeminsime šių žmonių. Bet to neįvyko. Žmonės mielai atviravo."

Aktorei pasirodė, jog kambodžiečiams svarbu, kad kažkas atvažiuoja į šį Dievo užmirštą kraštą, solidarizuojasi su jų vargu ir nelaimėmis, o galiausiai – suteikia vilties, kad jiems bus ištiesta pagalbos ranka.

Iš Kambodžos parvežtus reportažus Lietuvos gyventojai išvys spalio 7-ąją, paramos akcijos Kambodžai "Už kiekvieną vaiką" metu. Renginį, kuris sieks atkreipti dėmesį į vaikų ir moterų mirtingumą šioje šalyje, ves M.Mikutavičius ir J.Jurkutė.

Tokia UNICEF iniciatyva, be Lietuvos, įgyvendinama ir Norvegijoje bei Danijoje.

Doleris per dieną

Į Kambodžą lietuviai vyko žinodami, jog kiekvieną dieną šioje šalyje nuo lengvai išvengiamų ligų, tokių kaip viduriavimas ir plaučių uždegimas, miršta 100 vaikų, o iš 100 tūkst. gimdyvių miršta 461.

Kambodžoje, kuri kartu su Laosu yra skurdžiausios valstybės Azijoje, vienas iš trijų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, arba už 1 JAV dolerį per dieną. 20 proc. šalies gyventojų badauja.

Pasak aktorės, veikiausiai tik būdamas arti gali realiai suvokti šios kraupios statistikos mastą.

"Čia didžiausia laimė turėti savos žemės lopinėlį ir karvę. O skurdžiausiose šeimose ryžiais mintama ryte, per pietus ir vakare. Jei netoliese yra koks tvenkinukas, upė, gali pasigauti žuvelių. Bet jos tokios mažos, kad pas mus net nebūtų laikomos žuvimis", – įspūdžiais dalijosi V.Kochanskytė.

Pašnekovės teigimu, Kambodžoje įsiminė švelnios, taikios suaugusiųjų šypsenos, tačiau vaikai čia liūdni ir neįtikėtinai ramūs.

"Jie nebėgioja ir nedūksta, kaip mes esame įpratę. Iš pradžių gali pagalvoti, kad taip slopinamai veikia karštis. Tačiau kai pradėjome bendrauti, supratome, kad vaikai yra tiesiog peralkę, be energijos, anemiški", – pasakojo aktorė.

Kaip išlįsti pro adatos skylutę

Be to, kad aplankytos šeimos priverstos kęsti didžiulius nepriteklius, retą suaugusįjį pasiekia informacija apie jam priklausančią bent jau minimalią medicininę priežiūrą.

Nors žmonėms svarbu, kad jų vaikai lankytų mokyklą, tačiau dažnas ateityje nemato jokių prošvaisčių. Pasak V.Kochanskytės, tas beprasmybės pojūtis itin slegia.

"Pas mus net skurdžiausios šeimos vaikui suteikta bent jau minimali galimybė išlįsti pro tą adatos skylutę ir tapti žmogumi", – įsitikinusi aktorė.

Pašnekovė prisipažino, jog akis į akį susidūrus su baisiu skurdu, nuolat kildavo pagunda sušelpti vargstančiuosius, tačiau tokie dalykai UNICEF nėra toleruojami. Vis dėlto lankantis paskutinės šeimos namuose, lietuviams buvo leista bent kokia dovanėle suteikti džiaugsmo vaikams.

"Nuėję į kaimelio parduotuvėlę varganoje pašiūrėje, ėmėme dairytis, kokiu skanėstu galėtume pradžiuginti – tačiau neradome nei saldainių, nei sausainių, nieko panašaus, ką bandėme įsivaizduoti. Kai paklausėme, ką norėtų išsirinkti, berniukas parodė į ryžius. Tada tarsi kirviu gavome per galvą – vaikas tiesiog alkanas", – prisiminė V.Kochanskytė.

Džiaugsmą dovanoja mažmožiai

Berniuko šeimai buvo nupirktas ne tik maišas ryžių, bet ir 5 litrai aliejaus, cukraus, druskos, kitų maisto produktų, parduotuvėje buvo surasta ir sausainių. Viso to šeimynai pakaks pramisti mėnesį.

"Kai vaikai pasiėmė tą sausainių paketą, jie ėmė kvatoti. Tada aš pirmą kartą Kambodžoje pamačiau besijuokiančius vaikus. O pas mus Kalėdų proga gausios dovanos nė šypsenos neišspaudžia, ką jau kalbėti apie padėkos žodį", – apmaudo neslėpė moteris.

V.Kochanskytė neabejoja, jog ši akcija Lietuvoje sulauks nemažai skeptiškų vertinimų, jog vargstančių ir alkstančiųjų, kuriems praverstų pagalba, apstu ir mūsų šalyje. Pašnekovės teigimu, nemažai diskusijų šia tema įsižiebė ir tarp jos bendrakeleivių.

"Mes visi užsidavėme tais klausimais, diskutavome ir apie tokių misijų prasmę, ir kad viso pasaulio neišgelbėsi. Tačiau juk patys norėjome būti Jungtinių Tautų dalimi, ir kiek pastangų į tai buvo įdėta. O dabar visi pamiršome, kiek iš to paties UNICEF, kitų įvairių pasaulio fondų gavome mes. Gavome tyliai, neafišuojant. Tapę Jungtinių Tautų dalimi, prisiėmėme ir priedermę ginti, saugoti ir rūpintis kitais, ką ir patys gauname. Todėl turime atiduoti nors mažą dalelę savo įnašo", – kalbėjo pašnekovė.

Akis bado kontrastai

Pirmą rugpjūčio savaitę prasidėjusi lietuvių kelionė į Kambodžą sutapo su liūčių sezonu – jos čia tęsiasi nuo gegužės iki spalio. V.Kochanskytė džiaugėsi, jog šio "malonumo" atvykėliams teko patirti mažiau, nei tikėjosi.

"Tačiau karštis – neapsakomas, oro temperatūra siekė maždaug 35 laipsnius, be viso to, labai drėgna. Kondicionieriai gelbėdavo tik mašinose, kol nuvykdavome į vietą", – pasakojo moteris.

Nors viešbutyje, kuriame įsikūrė, kondicionieriai kartkartėmis streikuodavo, o elektra tai dingdavo, tai atsirasdavo, palyginti su vietos gyventojais, UNICEF pasiuntiniai galėjo jaustis karališkai, o ir vien ryžiais maitintis neteko.

"Iš tiesų maistas labai geras ir skanus – didelis daržovių, jūros gėrybių pasirinkimas", – pasidžiaugė pašnekovė.

Nors atvykėliai iš Lietuvos turėjo minimaliai galimybių parsivežti turistinių įspūdžių, bent jau trumpai pasižvalgė po Kambodžos sostinę Pnompenį, prieš išvykdami iš šalies apsilankė didingose Ankoro šventyklose netoli San Riepo miesto, kurios vis dar liudija valstybės klestėjimo laikus.

Tačiau V.Kochanskytė prisipažino, jog grįžti į šią šalį kaip turistei būtų sunku.

"Nori nenori žinotum, kad čia pat, už karališkų rūmų sienų, yra tai, ką tu patyrei. Kambodžos miestuose, kuriuose lankėmės, teko pamatyti pribloškiamų kontrastingų vaizdų. Puošnūs viešbučiai, prabangūs pastatai, plačios gatvės, gražiausi gėlynai, bet pasukęs už kampo randi šiukšlynus ir lūšnynus", – prisiminė aktorė.