Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Legendai - jau šešiasdešimt metų
2007-10-25
Aldas Vabuolas
Legendai - jau šešiasdešimt metų
Vakar legendiniam Klaipėdos vartininkui Algimantui Lungiui sukako 60 metų. Šiandien, pagerbdami jubiliatą, Centrinio stadiono salėje susirinks futbolininkai parungtyniauti ir pasveikinti futbolo veteraną.
- Kokia savijauta įkopus į šešiasdešimties metų kalną?
- Atvirai? Jeigu atvirai, - nekokia. Labai greitai metai bėga. Kad ir kaip būtų, didžioji dalis gyvenimo jau nugyventa. Gaila ar ne, bet metų nepririši kaip šuns prie būdos. Byra jie kaip smėlis tarp pirštų. Nė nepajutau, kaip senatvė prisėlino.
- Kas didžiausią džiaugsmą šiandien jums teikia?
- Ramybė, jūra ir dviratis – mano hobis. O didžiausias džiaugsmas – anūkės. Jų turiu keturias. Nežinau, kas yra taip protingai pasakęs, kad mes, tėvai, vaikams neišdalytą meilę atiduodam anūkams. Turbūt tai yra tiesa.
- Jūs iš sporto, kaip sakoma, duoną valgėte, o abu jūsų sūnūs – nei Regimantas, nei Algimantas tėvo pėdomis nenuėjo. Ar negaila?
- Gailėtis jau vėlu. Maniau, kad Algimantas užsikabins už futbolo. Jis gynė Lietuvos jaunimo rinktinės vartus, žaidė „Atlante“, buvo iškeliavęs „uždarbiauti“ net į Tauragę, bet... Kaip tėvas šiandien aš džiaugiuosi, kad jis turi darbą, gerai uždirba, augina vaikus.
Kitas sūnus – Regimantas, būdamas šešiolikos metų ir turėdamas dviejų metrų ūgį, žaidė Lietuvos moksleivių rankinio rinktinėje. Bet tuo viskas ir baigėsi. Šiandien jis – našlys. Mudu su žmona padedame jam auginti mergytes.
- Žaidėte Klaipėdos „Granito“ ir „Atlanto“, Rygos „Dauguvos“ ir Vilniaus “Žalgirio” futbolo meistrų komandose. Kurioje buvo maloniausia rungtyniauti?
- Turbūt prisiminimai visuomet atgyja gražesnėmis spalvomis, todėl ir sakau, kad visose. Ir šiandien su malonumu prisimenu savo buvimą „Dauguvoje“ ir „Žalgiryje“. Bet tekdavo ir kartėlį pajusti. Jūs tik įsivaizduokite: būdamas trisdešimties, buvau pripažintas geriausiu „Atlanto“ žaidėju, o kitąmet treneris Henrikas Markevičius atleido mane iš komandos. Greičiausiai todėl, kad paprašiau paskyros automobiliui.
- Bet šiaip juk futbolas neskriaudė jūsų – ar taip?
- Pasakysiu tvirčiau: futbolas davė man labai daug. Ir materialine prasme, ir dvasine, žmogiškąja, jei norite. Pamačiau daug miestų ir žmonių, patyriau daug džiaugsmo, kurį man teikė rungtynės ir sirgalių ovacijos.
Nereikia pamiršti, kad mus, futbolininkus, globojo šviesaus atminimo miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Mes jį vadindavome Tėvu ir bet kokiu klausimu kreipdavomės kaip į tėvą.
- Ką galite pasakyti apie šiandienos Lietuvos futbolą?
- Ne tik futbolas, bet ir apskritai sportas, išskyrus krepšinį, kaip man atrodo, yra smuktelėjęs. Futbole, mano galva, neliko patriotizmo. Jį išstūmė komercija „pirk-parduok“. Aš ne prieš legionierius, bet jų gausumas optimizmo man nekelia. Mąstykime taip: legionierius niekada nebus nei šalies, nei klubo patriotas. Kur daugiau pasiūlys, ten ir skris jis kaip paukštis be namų. Šiandien sporte kaip niekad anksčiau dominuoja pinigai. Tas žaidėjų pirkimas ir pardavimas kažkuo man primena vergovę, tik savotiškai sukultūrintą, pritaikytą šiai dienai.
Aš puikiai prisimenu, kaip viliojo į Vilniaus „Žalgirį“ granitiečius Zenoną Orbaką ir Algimantą Mitigailą. Bet nesuviliojo, nors, aišku, prestižinėje Lietuvos komandoje jų laukė visokeriopai geresnis gyvenimas.
- Sporto treneriai skundžiasi, kad vis fiziškai silpnesni vaikai lanko grupes, kad vis sunkiau juos įtraukti į sporto sūkurį. Ką jūs galvojate apie tai?
- Man darosi baisu, kai perskaitau kokiu lygiu mūsų jaunuolyną yra apėmusi narkomanija, girtavimas ir rūkymas. Na, čia dar pridėkite sėdėjimą per dienas ir naktis prie kompiuterio. Iš kur tau toks sėdėtojas bus stiprus ir judrus. Toks vaikas – kaip balos grybas.
Aš taip manau: iš šitų baisių blogybių ir fizinės negalios jaunimą gali išgelbėti sportas. Tik reikia, kad mūsų aukštieji valdžios vyrai kitokiomis akimis pasižiūrėtų į sportą. Kaimynai latviai ir estai šioje srityje yra mus aplenkę.
- Esate baigęs Smolensko trenerių mokyklą, bet treneriu netapote – kodėl?
- Baigęs futbolininko karjerą truputį dirbau Futbolo mokykloje treneriu. Treniravau būsimuosius vartininkus. Kiek dabar prisimenu, manęs netenkino atlyginimas. Išėjau dirbti į 7-ąją laivų remonto įmonę, dabartinę „Laivitę“, sporto metodininku. Vėliau čia, stojus nepriklausomybei, perėjau dirbti apsaugos viršininku. Šiandiena aš – bendrovės „Budrus sakalas“ apsaugininkas.
– Kas šiandien jus sieja su futbolu?
- Esu Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos prezidiumo narys, rungtynių inspektorius. Taigi nuo futbolo nenutolau. Turėdamas 56 metus baigiau žaisti už veteranus. Taip ir pasakiau veteranų treneriui Edmundui Karinauskui: „Tu ką, nori, kad mane iš aikštės ant neštuvų išneštų?!“
Jeigu nebūtų futbolo ir rungtynių inspektoriaus veiklos, o liktų tik darbas ir namai,- aš sudžiūčiau iš liūdesio.
- Futbolo visuomenė jus prisimena ne tik kaip puikų vartininką, bet ir teisėją – ramų, išlaikytą, teisėjaujantį su pasis-konėjimu. Ar tai buvo vaidyba, ar tikrai teisėjavimas teikė jums malonumą?
- Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti: teisėjauti man buvo malonu. Jausdavausi nelyg koks dirigentas ar režisierius.
Dar aktyviau sportuodamas įsikąsdavau teisėjo švilpuką. Taip sau – savo malonumui.
Buvęs „Atlanto“ treneris Vladas Ulinauskas, kartą stebėjęs mano teisėjavimą, pasakė: „Skaitai žaidimą, Angle. Imkis teisėjavimo.“
Ir ėmiausi. Per dvidešimt metų teisėjavau Lietuvoje bei buvusioje sovietijoje ir tas malonumas man iki šiol nepabodo.
Bet metai jau neleidžia išbėgti kartu su futbolininkais į aikštę.
