Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
M.Gusiatinas – gynėjas, ištikimas vienai komandai
2007-02-03
Česlovas KAVARZA
M.Gusiatinas – gynėjas, ištikimas vienai komandai
Vyresnės kartos futbolo mėgėjai ir šiandien prisimena net 10 metų tuometės Tarybų Sąjungos II lygos futbolo čempionate žaidusios Klaipėdos „Granito“ (vėliau pervadinto „Atlantu“) futbolo komandos gynėją Michailą Gusiatiną.
Vakar 60 metų sulaukęs miesto futbolo legenda, net būdamas sportinėse aukštumose, nesistengė būti dėmesio centre. Toks jis ir liko šiandien - nustebo, kad žiniasklaida prisiminė jį.
10 metų komandoje
- Šiais laikais žaisti dešimt metų vienoje komandoje yra tarsi stebuklas, o tuo metu tai buvo įprasta. Tad priminkite kokiu laikotarpiu svečių puolėjai jautė kietą M.Gusiatino petį.
- Į „Granitą“ buvau pakviestas 1966 metais, o atsisveikinau su „Atlantu“ 1976 metais. Kai atėjau į komandą ji jau buvo po piko, kai 1964-aisiais „Granito“ futbolininkai, laimėję TSRS B klasės čempionatą, o 13 žaidėjų gavo TSRS sporto meistrų vardus.
Komandoje vyko kartų kaita, ir man, 19-mečiui, pavyko lengvai įsitvirtinti komandoje. Į reprezentacinę miesto komandą pakvietė treneris Algirdas Klimkevičius. Jau kitais metais – 1967-aisiais – prie vienuolikės vairo stojo Algirdas Vosylius. Vėliau mus treniravo Romualdas Dambrauskas. Su „Atlanto“ komanda atsisveikinau 1976-aisiais, kai vyr.treneriu buvo paskirtas Henrikas Markevičius.
Augo prie stadiono
- Kur ir kada mažasis Miša pradėjo spardyti kamuolį?
- Augau „Baltijos“ stadiono rajone, vadinamojoje „slabodkėje“ (prie „rybbazės“). Tais laikais daugelis vaikų gainiojo kamuolį. Ne išimtis buvau ir aš. Kai į tuometę 6-ąją vidurinę mokyklą fizinio lavinimo mokytoju atėjo dirbti futbolo treneris A.Špokas, jis ir pakvietė mane į futbolo treniruotes.
Žaidžiau visų amžių – vaikų, jaunučių, jaunių – Klaipėdos rinktinėse ir 1966 metais pasiūlė žaisti meistrų „Granite“.
Atsisveikinęs su meistrų ekipa, dar trejus metus žaidžiau Lietuvos čempionate rungtyniavusiame „Granite“.
Tik - gynėjas
- Nejaugi visą laiką ir žaidėte gynėju?
- Taip.
- Ar varžovai dažnai kentėdavo?
- Nebuvau „kietas“, stengdavausi žaisti pagal taisykles.
- Kurį varžovų puolėją šiandien labiausiai prisimenate, o tuo metu prisibijodavote?
- Labai klastingas puolėjas buvo Benjaminas Zelkevičius, – ir greitas, ir vikrus.
- O kurį iš uostamiesčio futbolininkų įvardintumėte geriausiu to laiko žaidėju?
- Manau, kad Andrius Paškevičius yra visų laikų geriausias Klaipėdos futbolo saugas.
Galėjo žaisti ilgiau
- Ar tais laikais į jus mieste būdavo įbestos miestiečių akys?
- Jei užeidavome į restoraną, tai kitą dieną visi žinodavo. Ir treneris per susirinkimą linksniuodavo. Negaliu sakyti, kad žmonės puldavo ant kaklo, tačiau pažindavo.
- Ar ne per anksti, kai 30 metų baigiama aktyviai sportuoti?
- Aišku, galima žaisti ir daug ilgiau. Priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Mano karjeros saulėlydį, ko gero, paankstino „į madą“ atėję lengvi puolėjai, pagal kuriuos, kaip treneriui H.Markevičiui atrodė, nespėdavau.
- Tai su „Atlantu“ atsisveikinote skaudančia širdimi?
- O ar galima atsisveikinti be to? Nors ir metus žaistum, su komanda nėra lengva išsiskirti.
Po futbolo į gyvenimą
- Kaip toliau susiklostė M.Gusiatino gyvenimas?
- Lyg iš inercijos futbolą žaidžiau „Granite“ ir dirbau Klaipėdos mėsos kombinate, paukščių perdirbimo cecho mechaniku.
Po trejų metų šiame kombinate, komandos draugas Juozas Žvinakevičius pasiūlė tapti jūreiviu. Sutarėme, kad vandenynus vagosiu dvejus metus, o vagojau net septyniolika metų. Pastaraisiais metais vadovauju „Progreso“ bendrovei.
- Tai ir jums teko atsidurti gyvenimo kryžkelėje, kai ant vinies pakabinote futbolininko batelius?
- Šios kryžkelės išvengia labai mažai sportininkų. Nors sportuodamas baigiau aukštuosius mokslus, tačiau žaisdamas niekur nedirbau. Baigus aktyviai sportuoti, neišvengiamai sprendi, ką toliau daryti.
Mūsų laikų futbolininkams, palyginti su šiandieniniais žaidėjais, žaidžiančiais Klaipėdoje, buvo lengviau: gaudavome gerus atlyginimus, maistpinigius, net butus, o šiandieniniams „Atlanto“ žaidėjams reikia net žaidžiant galvą sukti, kaip išsimaitinti, išmaitinti šeimą.
Jaunas futbolininkas turi gerokai pasistengti, kad jį pakviestų į užsienio klubą, jam būtų pasiūlytas geras kontraktas. Tokiems klaipėdiečiams suskaičiuoti užtektų abiejų rankų.
Neina žiūrėti „Atlanto“
- Ar dažnas žiūrovas būnate „Atlanto“ varžybose?
- Į stadioną ateinu retai. Nuo jūros laikų atpratau lankytis stadione. Be to, kai žaidėjų nepažįstu – neįdomu.
- O pats ar dar spiriate kamuolį?
- Dar prieš dvejus metus kartą per savaitę eidavau į salę su vyrais pažaisti futbolą. Pastaraisiais metais nuo šio pomėgio susilaikau – kojos neleidžia.
Trys broliai, du sūnūs
- Šeimoje buvote trys broliai: du futbolininkai ir...
- Imtynininkas. Vyresnysis brolis Martinas irgi gerai žaidė futbolą. Rungtyniavo Kauno „Politechnikos“ vienuolikėje, buvo pakviestas į Lietuvos jaunimo rinktinę.
Jaunėlis Vadimas futbolo aikštę iškeitė į imtynių kilimą. Tačiau nuolat su draugais gainioja kamuolį.
- Kaip susiklostė šeimyninis gyvenimas?
- Dar žaisdamas vedžiau. Su Liudmila netrukus švęsime bendro gyvenimo 40-metį. Užauginome du sūnūs: Vitalijų ir Vladimirą. Tiesa, jie nėjo tėvo pėdomis ir netapo futbolininkais.
- Ar tiesa, kad esate užkietėjęs grybautojas.
- Tikrai. Atėjus grybų metui, dažnai lekiu į miškus prie Švėkšnos. Dažnai paimu ir meškerę. Važiuoju žvejoti į Šilutės rajono „ežerus“.
