Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Banzai, režisieriau!
2008-09-13
Gediminas Jankauskas
Po japonų kino patriarcho Akiros Kurosawos mirties, ko gero, tik kolega Takeshi Kitano gali pretenduoti į garsiausio Tekančios saulės šalies režisieriaus vietą. Dvylika skirtingų filmų sukūręs ir tapęs viena ryškiausių kino pasaulio asmenybių charizmatiškasis japonas pristato tryliktą darbą ir įspėja: "Pasiruoškite šokui. Pažiūrėję šį filmą tikriausiai pamanysite, kad aš galutinai išprotėjau."
Komikas su liūdna kauke
Prieš ateidamas į kiną T.Kitano pakeitė begalę profesijų. Gimęs ir užaugęs proletariškame Tokijo kvartale vaikinas studijavo koledže, bet po trijų kursų metė mokslus ir išėjo savarankiškos laimės ieškoti. Profesijas ir veiklą rinkdavosi, švelniai tariant, keistokus: mėgino boksuotis ir šokti stepą, dirbo durininku, padavėju, liftininku striptizo klube. Čia debiutavo kaip klounas per pertraukas tarp merginų pasirodymų, o netrukus komiškas duetas "Two Beats" ("Du mušeikos") buvo pakviestas į televiziją ir keletą sezonų buvo populiariausia linksmojo žanro pora. Japonams T.Kitano žinomas ir kaip rašytojas - kelių romanų bei eilėraščių rinkinių autorius.
Išmėgino kinematografininkas jėgas ir estradoje. Kai kas vienu metu jį net vadino japonų Elviu Presley, bet tai, pasak T.Kitano, visai nepelnytas titulas: "Didžiausias mano laimėjimas - tik aštunta vieta hitų parade."
Režisieriaus ir aktoriaus (dažniausiai jis vaidina savo filmuose) penkiasdešimtmečio proga surengta japonų apklausa parodė, kad T.Kitano yra absoliutus populiarumo lyderis. Japonės jį pavadino "žmogumi, su kuriuo norėčiau kalbėtis, kai man liūdna", o japonai - "vyruku, su kuriuo būtų malonu išgerti."
Visi, kas matė keletą T.Kitano vaidmenų kine, pastebi kaskart vis tą pačią veido išraišką, panašią į sustingusią liūdną kaukę. Tai bene svarbiausia jo kaip aktoriaus įvaizdžio dalis. Jaunystėje T.Kitano sąmoningai buvo pasirinkęs tragiškos išvaizdos linksmojo klouno kontrastą. O po to, kai 1994-aisiais pateko į avariją dalinis veido paralyžius visam laikui uždėjo liūdnojo vaizdo riterio kaukę.
Smurto fejerverkai
Jau pirmame savarankiškai režisuotame filme "Žiaurus policininkas" (1989 m.) pagrindinį vaidmenį suvaidinęs T.Kitano ilgam apibrėžė esminius savo filosofijos postulatus. Jis įsitikinęs, kad su nusikalstamumu veiksmingiausiai gali kovoti vienišas policininkas. Toks buvo pareigūnas Azuma - tylus, rūstus, konfliktuojantis su vadovybe ir jokių kompromisų nepripažįstantis keršto angelas, dažniausiai priverstas veikti neleistinais metodais. Ne Clinto Eastwoodo tipo pergalingas Purvinasis Haris, bet į neišvengiamą susinaikinimą drąsiai žengiantis samurajus.
"Žiaurus policininkas" nestokojo žiaurių vaizdų, kurie vėliau tapo "firminiais" T.Kitano juostų akcentais. Tiesą sakant, ką dabar galima nustebinti atviro smurto scenomis? Bet T.Kitano filmuose šokiruojamas smurtas balansuoja ant vos pastebimos farso ribos, o Azumos veiksmuose nėra nė kruopelytės patoso. Toks sprogstamasis mišinys puikiai veikia ir tose juostose, kuriose T.Kitano vaidina japonų mafijos - jakudzos - narius. Tokie filmai sudaro didesnę dalį aktoriaus kūrybinio bagažo, o juose suvaidintas gangsteris toks įtikinamas, kad milijonai žmonių Japonijoje tiki, jog T.Kitano iš tikrųjų yra mafiozas.
Samurajus kryžkelėje
Sėkmingai realizavęs dešimt su jakudzos realijomis susijusių kino juostų, taip pat tobulai išvystęs budistinę ramybę spinduliuojančio herojaus ir aplink jį vykstančios kruvinos bakchanalijos kontrastą, jis ryžtingai nuo šios kriminalinės egzotikos pabėgo į XIX amžiaus laikus. "Sidabriniu liūtu" Venecijos kino festivalyje apdovanotas "Zatoičis" (2003 m.) gražiai pratęsė tradicines japoniškas istorijas apie vienišą samurajų, kokias ne kartą kūrė A.Kurosawa.
Tik mylimiausiam šio režisieriaus aktoriui Toshirô Mifune sususidoroti su priešais kur kas lengviau, nes jis yra jėgų kupinas jaunuolis. O Zatoičis - aklas vyriškis. Bet ne gailesčio vertas neregys, o nepralenkiamas dvikovų meistras, tikras kardo virtuozas, ko gero, tobuliausiai japonų kine įkūnijęs bušido, arba kario kelio, esmę.
Prieš pat "Zatoičį" T.Kitano padarė dar vieną ryžtingą posūkį ir sukūrė "Lėles" (2002 m.) - liūdną dramą, kuri nuo pirmo kadro užburia sodrių spalvų gama, tobulomis mizanscenomis, neskubiu ritmu ir Vakarų kinui neįprastomis potekstėmis. Tai trys tragiškos istorijos apie beviltišką meilę, priverčiančios šiuolaikinį žiūrovą įsiklausyti į tylą ir pakilti virš gyvenimo banalybės į tas erdves, kur viešpatauja liūdesys.
Meninės destrukcijos trilogija
Po "Zatoičio" ir "Lėlių" niekas nedrįso spėlioti, į kokias lankas T.Kitano toliau ves gerbėjus. Visi tikėjosi dar vienos staigmenos ir ją gavo. Tik beveik niekas šios "dovanėlės" nesuprato. Savo vardu pavadintame filme "Takeshis'" (2005 m.) T.Kitano suglumino visus nerišliai papasakota siurrealistine istorija apie pramogų verslo žvaigždę ir jos antrininką - nedidelės parduotuvėlės kasininką. Ir herojų, ir jo alter ego suvaidinęs aktorius ligšiolinį įdirbį kompromitavo su tokiu pat įniršiu, kokiu Yukio Mishimos romano "Auksinė šventovė" herojus naikino nuostabaus grožio budistų šventyklą.
Sumišę dėl tokio akibrokšto kritikai, užuot įsigilinę į šias akivaizdžiai autobiografines režisieriaus refleksijas ir pabandę iššifruoti naująjį meistro kūrinį, pasitenkino kategoriška išvada - T.Kitano pavargo (išsisėmė, neturi ką pasakyti, apimtas kūrybinės negalios). O itin drąsūs plunksnos rykliai paskelbė, kad jis atliko viešą charakiri ir demaskavo pats save.
Režisierius dar įpylė alyvos į šią liepsną pasakęs, kad "Takeshis" - jo meninės destrukcijos pradžia. Ir kitą filmą avansu pavadino kinematografinio kubizmo manifestu. Šis apibrėžimas a priori atrodo paradoksaliai. Bet jei geranoriškai nepriimsime šio iššūkio, tai juosta "Garbė režisieriui" iš tikrųjų pasirodys nesuprantama.
Federico Fellini drama "Aštuoni su puse" (1962 m.) tuo metu taip pat suglumino didžiojo italų režisieriaus gerbėjus. Ir buvo praminta pavargusio (išsisėmusio, neturinčio ką pasakyti, apimto kūrybinės negalios) klasiko juosta. Bet po kurio laiko ji jau buvo vadinama šedevru, o F.Fellini pelnė dar vieną "Oskarą".
Todėl neskubėkime aštriomis kritikos strėlėmis varstyti mus rafinuotai intriguojantį T.Kitano. Bent jau sulaukime ką tik pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje rodytos "meninės destrukcijos" trilogiją vainikuojančios kino juostos "Achilas ir vėžlys". Tada daug kas atrodys kitaip nei dabar.
"Garbė režisieriui" ("Kantoku • Banzai!") ****
Komedija. Japonija, 2007 m. Rež. T.Kitano. Vaidina T.Kitano, Toru Emori, Kayoko Kishimoto, Anne Suzuki, Renas Osugi.
veiksmas 2
humoras 2
įtampa 2
erotika 1
siaubas 1
