Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Prie tiesioginės laidos vairo
2008-09-06
Simona Žemaitytė
Nė keli mėnesiai nepraėjo, kai Guoda Pečiulytė išsikrovė lagaminus po Belgijoje praleistų vienų studijų ir darbo metų, o jau prieš dvi savaites 23-ejų mergina pasirodė tiesioginiame "Labo ryto" eteryje. Laidoje, kuri, pasak daugumos jos vedėjų, yra tikras peilis sveikatai, kartais - ir asmeniniam gyvenimui. O G.Pečiulytė tikisi, kad spės ne tik dirbti, bet ir studijuoti prancūzų kalbos magistrantūroje, į kurią įstojo dar prieš pasiryždama tapti populiarios ryto laidos veidu.
Taigi kaip G.Pečiulytei sekėsi prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo ritmo ir suvaldyti tiesioginės laidos jaudulį? Ar nebuvo jai perdėm kritiškas tėvas - televizijos kritikas, profesorius, VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis?
- Pats laikas apibendrinti pirmos tavo darbo savaitės įspūdžius. Kaip sekėsi?
- Darbas tiesioginiame eteryje kiek primena vairavimą. Per pirmąsias pamokas atrodo, kad neįmanoma suspėti ir į veidrodėlius, ir į kelią žiūrėti. Svajoji, kad gatvėse nebūtų nei automobilių, nei pėsčiųjų. Bet po kurio laiko supranti, kad pėstieji ir persirikiavimas nėra tokie pavojingi.
Iki tos dienos, kai kolega Ignas Krupavičius mane pristatė žiūrovams, bijojau, kad gali būti visko... Tačiau įsitikinau, kad valdausi, drebėjimo priepuoliai neprasideda. Kai teko dirbti vienai, lyg tyčia buvau užkimusi po lietingo savaitgalio pajūryje (nors daug kas manė, kad taip nutiko dėl streso). Bet šnekėti reikėjo, kelio atgal nebebuvo.
- Atlikdama praktiką radijuje dirbai tiesioginiame eteryje. Kuo panašios ir kuo skiriasi šios dvi patirtys?
- Televizijoje žmogus tave ne tik girdi, bet ir mato. Todėl man ir patinka televizija - tenka dirbti ir su garsu, ir su vaizdu. Žinoma, pasakojimas vaizdais net spaudoje yra menas. Bet televizijoje turi galimybę perteikti visą įspūdį. Tiesiogiai vesti laidą gal net lengviau, nes negali sau leisti klysti. Pažįstu save - kai galiu, tai ir klystu... Kita vertus, jei jau padarei klaidą - mirkteli, nusišypsai žiūrovui. Juk mes visi žmonės!
- Kaip sekasi valdyti įtampą? Kada sunkiausia?
- Laidoje nemaža pertraukų - atsikvėpti gali per žinias, spaudos apžvalgą, kai rodomi reportažai. Kai pirmą kartą pasisveikini su žiūrovais ir supranti, kad nepaspringai, balso nepraradai, nusiramini. Pasakai sau, kad gera pradžia - pusė darbo.
Nelengva kol kas, kai reikia improvizuoti. Ne tada, kai kalbiesi su studijos svečiais, bet, pavyzdžiui, kai žiūrovai skambina į studiją. Baisu, kad neišgirsi, kad ausinė neveiks. Apskritai sunkiausia, kai padarai klaidą ir dėl jos labai susikremti. Reikia išmokti ne tik nedaryti klaidų, bet ir į jas nekreipti tiek dėmesio. Pasibaigus laidai kartais klausiu žmonių, ar jie pastebėjo, kad suklydau. Jie sako: ne, nematėm. Nors pačiai tą akimirką atrodo, kad plaukus nusirauti galėtum.
- Patarimų ir kritikos tikriausiai išgirsti apsčiai. Ar tai padeda ar tik trukdo?
- Išmanančių žmonių kritika naudinga. Tarkime, patarimai dėl loginio minčių dėstymo, taisyklingos lietuvių kalbos, vaizdo ekrane, skaitymo. Bet kai imama kritikuoti dėl smulkmenų, norisi tam kritikui suorganizuoti ekskursiją į studiją - įjungti šviesas, sukviesti operatorius ir pasodinti jį į laidos vedėjo kėdę. Nes bent jau man studija yra lyg koks odontologo kabinetas. Ji turi kvapą. Tai vieta, kur gerai izoliuotas garsas, kur nėra langų, krenta dirbtinė šviesa. Joje tvyro tam tikra atmosfera, kuri kausto daugelį žmonių.
Įdomu stebėti ir pašnekovą. Kai kalbiesi su svečiu už studijos ribų, net baisoka kartais būna - pradedi nepasitikėti savo jėgomis - juk žmogus savo srities specialistas. Tačiau kai pasisveikinęs su žiūrovais atsisuki į pašnekovą studijoje, pamatai jį išmuštą prakaito ar drebančiomis lūpomis. Tik ir norisi pasakyti - nesijaudinkit, mes čia dviese, nepražūsime!
- Kaip sprendimą vesti rytinę laidą įvertino tėvas?
- Liepė gerai pagalvoti apie tai, kad žmonės laidą tapatina su vedėju - vadinasi, laukia labai didelė atsakomybė. Jei laida kažkam pasirodys neįdomi, kalčiausi tikriausiai liksime mudu su Ignu. Ne kiekvienas supranta, kaip veikia visas laidos mechanizmas - kad ją kuriame drauge su žurnalistais, prodiuseriais ir t. t.
Pirmas laidas tėtis žiūrėjo. Dabar tikriausiai žiūrės mažiau. Turbūt galėjo po jų pasakyti - klausyk, gal tu savo noru pasitrauk!.. Bet jis supranta, kad dar ne laikas kritikuoti - kuo tai baigtųsi?! Dabar sako, kad viskas palyginti gerai, bet yra dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.
- Žinome, kada tavo darbas prasideda. O kada baigiasi?
- Anksčiausiai iš darbo esu išėjusi tarp 14 ir 15 valandos. O vėliausiai - apie 17-ą. Kai kartą vakare užsukau apie 20 valandą, sutikta "Vakaro žinių" komanda nusistebėjo - sakė, juk tau miegoti laikas! O taip norisi tekstus baigti, atsispausdinti vieną ar kitą informaciją. Bet tikiuosi, jog taip nebebus. Juolab kad prasideda studijos. Stengsiuosi darbą baigti apiepiet. Viliuosi, kad dėl to nenukentės nei darbas, nei studijos.
- Buvo akimirkų, kai dvejojai, ar nori tęsti žurnalisto karjerą - planavai tapti vertėja. Net įstojai į prancūzų kalbos magistrantūros studijas. Gal padirbėjus "Labame ryte" dvejonės dingo?
- Dabar man labai įdomu tai, ką darau. Ar bus įdomios studijos, dar nežinau. Ar pajėgsiu versti žodžiu (domiuosi sinchroniniu vertimu), irgi nežinau. Tad dar per anksti apie tai kalbėti. Be to, manau, kad šios sritys viena kitai nekliudo. Patirtis kurią gausiu televizijoje, labai pravers, jei kada nuspręsiu būti vertėja.
- Ar anksčiau įsivaizdavai save dirbančią televizijoje, ar to norėjai?
- Meilė televizijai labai sustiprėjo dirbant Belgijos regioninėje televizijoje, kur rengiau reportažus. Tada pradėjau svajoti apie tokį pat darbą gimtąja kalba. Juk ir pokštai, ir palyginimai tada visai kitaip skamba. Vesti laidą niekada nebuvo mano tikslas. Visa tai kol kas pačiai staigmena. Prieš mėnesį nebūčiau apie tokį darbą net pagalvojusi.
- O ar sunku prisitaikyti prie pasikeitusio dienos ritmo?
- Jei miegoti eini laiku, apie 22 valandą, keltis penktą ryto ne sunkiau nei septintą. Nesinori, tačiau išsibudini ir eini. Po kelių savaičių gyvenimo tokiu ritmu susikauptų nuovargis. Net ir kai kurias klaidas gali padaryti dėl jo.
Kartą Igno klausiau, ar dirbant neima miegas, ar nepradeda žiovauti. Sakė, tikrai ne, eteris kaip reikiant išbudina! Dabar ir pati tai matau...
