Venecija be parado


2008-09-06
Parengė Simona Žemaitytė
Venecija be parado

Jau rugsėjo 6 dieną paaiškės 65-ojo tarptautinio Venecijos filmų festivalio laureatai. Dėl "Auksinio liūto" apdovanojimo varžosi nepriklausomų JAV kino kūrėjų juostos, Europos ir Japonijos kinematografininkų darbai. O štai Holivudui ir jo produkcijai seniausiame pasaulio filmų festivalyje šįkart teko antraplanis vaidmuo.

Vėl juosta iš Azijos?

Pretendentų į pagrindinį apdovanojimą sąraše - tokie filmai kaip Darreno Aronofsky "Imtynininkas" ("The Wrestler"), Meksikos scenaristo ir režisieriaus Guillermo Arriagos "Deganti lyguma" ("The Burning Plain"), Jonathano Demme'o "Reičel išteka" ("Rachel Getting Married") ir animacinis japonų režisieriaus Hayao Miyazaki "Ponjo ant uolos prie jūros" ("Ponyo on the Cliff"). Ši juosta jau sulaukė didelės sėkmės Japonijoje. Jei ji Venecijos filmų festivalyje pelnytų apdovanojimą, tai būtų jau ketvirti metai iš eilės, kai "Auksinį liūtą" už geriausią darbą pelno Azijos filmas. Pernai šis apdovanojimas atiteko režisieriui Angui Lee už trilerį "Geismas, įspėjimas" ("Lust, Caution").

Festivalis pradėtas pasauline juodosios brolių Joelio ir Ethano Coenų komedijos "Perskaitęs sudegink" ("Burn After Reading") premjera. Nors juosta buvo rodoma festivalio nekonkursinėje programoje, dėl garsių kūrybinės grupės pavardžių ji sulaukė itin daug dėmesio. Nekonkursinėje programoje parodyta ir nauja 1975-aisiais mirusio garsaus italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini juostos "Įniršis" ("La Rabbia") versija.

Liko laisvų vietų

Festivalio vertinimo komisijoje 11 dienų dirbo vokiečių kino kūrėjas Wimas Wendersas, rusų scenaristas Jurijus Arabovas, italų aktorė Valeria Golino, britų vizualiųjų menų kūrėjas Douglasas Gordonas, kultinis Amerikos filmų kūrėjas Johnas Landis, režisierius iš Honkongo Johnnie To ir režisierė iš Argentinos Lucrecia Martel. Festivalio direktorius Marco Mulleris prasitarė, kad Holivudo juostų pristatymą sugadino daugiau nei tris mėnesius trukęs scenaristų streikas.

Šiemet Venecijos filmų festivalį aprašo mažiau nei įprasta žurnalistų. Prie kino salių eilių beveik nėra. Viešbučių kambarius ir restoranų stalus rezervuoti nesunku.

Tuščia Venecijos padangė

Didžiosios žvaigždės, pavyzdžiui, George'as Clooney ir Bradas Pittas, jau išvyko iš festivalio. Charlize Theron vos pasirodžiusi ant raudonojo kilimo taip pat paliko Lido salą. Pastebėta, kad per pirmąsias keturias dienas čia beveik nebuvo matyti pasaulinio garso žvaigždžių.

Amerikietė Anne Hathaway, vaidinanti J.Demme'o dramoje "Reičel išteka", ryški žvaigždė yra tik Jungtinėse Valstijose. (Juosta pasakoja apie buvusią manekenę, po dešimties metų ir gydymosi reabilitacijos klinikose grįžtančią namo dalyvauti sesers vestuvėse.) Mickey Rourke'as, vaidinantis pagrindinį vaidmenį filme "Imtynininkas", irgi nebesukėlė tokios susižavėjimo bangos kaip anksčiau.

Idealiame pasaulyje tai neturėtų didelės reikšmės. Kino festivaliai egzistuoja tam, kad rodytų filmus, tiksliau - geriausius jų, o visas raudonojo kilimo paradas tėra šou. Tačiau Venecijos žvaigždžių badas rodo, kad festivalio direktorius M.Mulleris sudarė drąsią programą iš mažai kam žinomų kūrėjų juostų. Į 21 filmų, besivaržančių dėl "Auksinio liūto", rinkinį jis įtraukė tik penkias amerikiečių juostas. Dar keturios - iš Italijos.

Režisūrinis debiutas

Vis dėlto, pasak kritikų, kai kurios kino juostos tikrai vertos dėmesio. Pavyzdžiui, G.Arriagos darbas "Deganti lyguma". Tai rimta ir dramatiška, universalių temų ir emocinių smūgių kupina juosta. Sudėtingos istorijos veiksmas šokinėja pirmyn ir atgal laike tarp lietingo Portlando Oregono valstijoje ir dulkėto JAV pasienio miestelio. Įvykiai, nutinkantys vienoje vietoje, turi atgarsių kitoje. Pasakojimo stilius primena "Babelį". Pritrenkiamas ir pirmas "Degančios lygumos" kadras: dykumos gyvenvietėje stovinti gyvenamoji priekaba pranyksta liepsnose.

Aktorė Ch.Theron šiame filme vaidina mažo Portlando restorano vadybininkę, alinančią save vienos nakties nuotykiais. Kim Basinger kuria pasienio miestelyje gyvenančios ir į meilės romaną įsivėlusios žmonos bei motinos vaidmenį.
Dalis kritikų sako iš G.Arriagos režisūrinio debiuto tikėjęsi daugiau. Juk jis sukūrė scenarijus filmams "Meilė kalė" ("Amores perros") ir "21 gramas"...

Žinomi vardai

Brolių Coenų drama "Perskaičius sudeginti" pasakoja apie CŽV analitiką Osborną Koksą (aktorius Johnas Malkovichius), kuris netenka darbo ir pradeda gerti bei rašyti abejotinos vertės prisiminimus. Jo žmona, gydytoja Keiti Koks (aktorė Tilda Swinton), mezga romaną su federaliniu maršalu Hariu Pfareriu (aktorius G.Clooney). Tačiau sporto salės darbuotoja Linda (ją vaidina vieno režisierių - J.Coeno žmona aktorė Frances McDormand) ir jos linksmasis kolega Čadas (aktorius Bradas Pittas) atranda buvusio agento memuarus, išsaugotus kompaktiniame diske, ir ima kurpti šantažo planą...

Kažin ar naujasis filmas sulauks tokios pat sėkmės kaip pernykštė "Oskaro" laureatė - juosta "Šioje šalyje nėra vietos senukams"?

Pernai buvo geriau?

Dar vienas paminėti vertas darbas - žinomo Irano režisieriaus Abbaso Kiarostami eksperimentas. Filmas "Shirin" prasideda greitu iliustracijų montažu, jame užsimenama apie istoriją, kurią išgirsime, bet nepamatysime. Likusį laiką žiūrovui tenka klausytis garso takelio ir mitinės melodramos apie armėnų princesės ir persų karaliaus meilę. Ekrane matomi dideli moterų, tariamai žiūrinčių filmą, kurį mes tik girdime, planai. Tarp jų - gražiausios Irano aktorės bei prancūzų kino žvaigždė Juliette Binoche. Visų jų galvas gaubia skaros. Tai panašu į kažką tarp kino juostos ir vaizdo instaliacijos.
Pirmosios festivalio dienos buvo kiek nuobodokos. Pernai Venecija su filmų programa įveikė Toronto ir beveik užgožė Kanų festivalius. Pastarajame??? buvo parodytas filmas apie Bobą Dylaną "Manęs čia nėra" ("I'm Not There") ir puikus vesternas "Džesio Džeimso nužudymas" ("The Assassination of Jesse James").

Gal dėl to kaltas ir Toronto filmų festivalis, kuris šiemet išsiskyrė gana kategoriška "mes arba jie" politika kai kurių JAV filmų atžvilgiu? Kūrėjams teko rinktis, kur dalyvauti - Venecijoje ar Toronte...