Filmas "Trys įtemptos dienos" – dar vieno prancūziško filmo amerikietiškas perdirbinys – neįtikina, kad viskas, kas pagaminta Jungtinėse Valstijose, būna geresnės kokybės.
Pliusas – tik Holivudo žvaigždės
Dabar ekranuose pasirodančios "Trys įtemptos dienos" yra prancūziškos kriminalinės dramos "Dėl jos" (2008 m., rež. Fredas Cavayé) perdirbinys. Beprasmiška būtų lyginti originalą su jo amerikietiška kopija – ne kartą buvo galima pastebėti, kad naujų pliusų tokia operacija nesuteikia.
Vienintelis perdirbinių pranašumas – žiūrovams visame pasaulyje geriau pažįstami holivudinių kino žvaigždžių veidai.
Dramatišku nerimu dvelkia jau pirmieji "Trijų įtemptų dienų" kadrai, kuriuose regime nevilties apimtą Russellą Crowe, nakties tamsoje vairuojantį automobilį. Suprasti Džono Brenano dvasinę sumaištį sutrukdys titras "Paskutinieji treji metai". Jie ir turėtų atskleisti tolesnių trijų įtemptų dienų problematiką.
Pavojinga moterų konkurencija
Konfliktas užsimezga iš karto: draugiškai vakarieniaudamos restorane dvi jaunos moterys vyrų akivaizdoje apsikeičia piktokomis užuominomis, kurios virsta akiplėšišku skandalu. Kad tokia situacija nėra mirtinai pavojinga ir reiškia tik natūralių instinktų proveržį, liudija ginčo pradžioje šmėstelėjusi mintis: "Moterų konkurencija amžina."
Tačiau jau kitą dieną į Džono ir jo žmonos Laros butą brutaliai įsiveržia policininkai ir šeimininkei pateikia kratos orderį, o ją pačią apkaltina žmogžudyste. Čia pat aptinkamas ir sunkiai atremiamas daiktinis nusikaltimo įrodymas – aukos kraujo dėmės ant Laros drabužių.
Iš patirties jau žinome, kad visa tai – tik atsitiktinis sutapimas. Šimtai kriminalinės tematikos knygų ir filmų prasideda panašiai.
Ir žiūrovai, ir Džonas įsitikinę, kad Lara (akt. Elisabeth Banks) nekalta. Tačiau netiesioginių įkalčių pakanka, kad net patyręs advokatas be jokių užuolankų pasakytų: "Reikalai prasti." Vadinasi, neverta tikėtis tradicinės amerikietiškos istorijos, kurioje teismo posėdžiuose gimsta tiesa ir paaiškėja tikrasis žudikas. Filmo autoriai pasuka visai kitu keliu.
Dėstytojo ir kalinio vienybė
Susidūręs su teisėsaugos logika, literatūros dėstytojas Džonas supranta, kad gyvenimiška patirtis ir iš knygų pasisemta išmintis dabar jam niekuo negali padėti. Ligi šiol Džonas gyvena realybėje, kurią pats sau susikūrė. Tačiau žiaurus teisėjų verdiktas, pasmerkiantis Larą dvidešimčiai nelaisvės metų, priverčia Džoną išsiveržti iš savo ramaus pasaulėlio į sentimentų ir idealų nepripažįstančią realybę.
Nuo šiol Džono mokytoju ir vedliu tampa septynis kartus iš kalėjimo bėgęs Deimonas Peningtonas (jį vaidina Liamas Neesonas), mielai dalijantis patarimus internetu. Jis galėtų būti filosofijos apie žmogaus veržimosi į laisvę bet kokia kaina įsikūnijimas.
Ir jau per pirmą pasimatymą Džonas iš šio pabėgimų virtuozo išgirsta daug naudingų patarimų ("rakteliai visada yra – svarbiausia juos rasti") ir perspėjimų ("pabėgti lengva, kur kas sunkiau vėliau neįkliūti").
Tikra dovanėlė bėgliams
Tolesnių filmo peripetijų atskleisti nevalia. Nuo šio momento iki seanso pabaigos lieka dar pusantros valandos. Ir šis laikas neturėtų prailgti, nes filmo autoriai gerai valdo kriminalinio siužeto ritmą.
Kai kurios kiek ištęstos vietos primena smulkiai detalizuotą pabėgimo plano technologiją. Už ją autoriai net gali susilaukti pretenzijų iš teisėsaugos pareigūnų, kaip kad nutiko tinklalapio "WikiLeaks" šeimininkams, paskelbusiems slaptų objektų sąrašą, – anot aukščiausio rango JAV pareigūnų, – "tikrą dovanėlę teroristams".
Ši paralelė gal ir per stipri. Vargu ar dabar padaugės bandymų pabėgti iš Pitsburgo kalėjimo pagal filme išdėstytą planą. Atvirkščiai – jį paviešinus tokia galimybė realiai tampa neįmanoma. Užtai atsiranda galimybė planuoti naujas pabėgimo versijas, kurias būtinai kas nors ekranizuos!
Bėglys visada teisus
Pabėgimas iš kalėjimo visada buvo svarbi holivudinių filmų tema. Į laisvę dryžuotais kalinio drabužiais dar nebyliajame kine bėgo komedijos karalius Charlie Chaplinas ("Avantiūristas", 1917 m.), jo kolega Busteris Keatonas ("Tryliktas kalinys", 1920 m.) ir garsi komikų porelė Stanas Laurelas ir Oliveris Hardy ("Laisvė", 1929 m.).
Atsiradus garsui, pagausėjo filmų, kuriuose pabėgimas iš kalėjimo buvo jau ne komedijų, o tragiškų dramų pagrindas. Vėliau ši tendencija buvo tobulinama, o tokių filmų siužetai (ypač atsiradus "juodojo" kriminalinio kino šedevrams) gerokai išplėtė žanro ribas. Prancūzai, perėmę amerikiečių manierą, daug kartų rodė, kaip išradingai iš kalėjimo spruko Jeano Gabino, Alaino Delono ir Jeano-Paulio Belmondo romantiški herojai.
Beveik visuomet tokiuose filmuose bėgliai buvo vaizduojami su neslepiama simpatija kaip kovotojai su prievartos sistema. Bėglys visada teisus – tokia taisyklė tapo tiesiog privaloma kriminalinio kino maksima. Ir net jeigu bėgliai buvo nusikaltę įstatymams, tai netrukdė žiūrovams būti jų pusėje.
"Trys įtemptos dienos" ("The Next Three Days") ***
Kriminalinis trileris. JAV, 2010 m. Rež. Paulas Haggis. Vaidina R.Crowe, L.Neesonas, E.Banks, Olivia Wilde, Brianas Dennehy, Jonathanas Tuckeris.
veiksmas 2
humoras 0
įtampa 2
erotika 1
siaubas 2
Naujausi komentarai