Vienintelė sovietų tirono Josifo Stalino duktė, kuri 1967 metais pabėgo į Jungtines Valstijas ir tapo Sovietų Sąjungos kritike, būdama 85 metų mirė, pirmadienį pranešė dienraštis „The New York Times“.

1926 metų vasario 28 dieną gimusi Svetlana Stalina nugyveno epo vertą ir sudėtingą gyvenimą, kuris po dešimtmečius trukusių klajonių baigėsi nežinioje ir skurde. Ji lapkričio 22 dieną mirė Ričland Senteryje Viskonsine, nuo gaubtinės žarnos vėžio.

Du jos pavardės pasikeitimai atspindi jos permainingą sėkmę. Stalinui 1953 metais mirus ir netekus „tautų tėvo“ statuso, ji pasiėmė motinos pavardę - Alilujeva.

1970 metais, po pabėgimo ir trumpos santuokos su amerikiečių architektu Williamu Wesley Petersu ji tapo Lana Peters.

Tačiau jai niekada taip ir nepavyko pabėgti nuo tėvo šešėlio.

2010 metais interviu dienraščiui „Wisconsin State Journal“ L.Peters apie savo tėvą sakė: „Jis sugriovė mano gyvenimą“.

„Kad ir kur atvykčiau - čia ar į Šveicariją, ar Indiją, ar bet kur - Australiją, kokią salą, visada būsiu politinė savo tėvo vardo kalinė“, - sakė ji.

Paklausta, ar, jos nuomone, Stalinas ją mylėjo, L.Peters atsakė „taip“ ir pridūrė: „Aš atrodžiau kaip jo motina“.

„Jis buvo labai paprastas žmogus, - laikraščiui pasakojo ji. - Labai šiurkštus. Labai žiaurus. Jame nebuvo nieko komplikuota. Su mumis jis buvo labai paprastas. Jis mane mylėjo ir norėjo, kad būčiau su juo, tapčiau išlavinta marksiste“, - sakė ji.

Mažąja Kremliaus princese vadinta Svetlana vaikystėje Sovietų Sąjungoje buvo tikra įžymybė, jos garbei tūkstančiams mergaičių buvo duotas Svetlanos vardas.

Stalinas apipildavo dukrą dovanomis ir vadindavo savo žvirbliuku, bet jos paauglystėje, kai jį įtraukė Antrasis pasaulinis karas, tapo užgaulus ir atsiribojęs, rašo „The New York Times“.

Būdama 17-os ji įsimylėjo vyresnį vyrą - žydą rašytoją ir kino kūrėją, o tam nepritaręs Stalinas išsiuntė jį į darbo stovyklą Sibire.

Jai pavyko nepaisant tėvo prieštaravimų 1945 metais ištekėti už kitos meilės - Maskvos universiteto, kuriame mokėsi ir ji, studento. Pora susilaukė sūnaus Josifo ir 1947 metais išsiskyrė.

Antrasis jos vyras, už kurio ji ištekėjo 1949-aisiais, buvo Jurijus Ždanovas - Stalino dešiniosios rankos Andrejaus Ždanovo sūnus. Tačiau ir su juo Svetlana netrukus išsiskyrė, pagimdžiusi jo dukrą Jekateriną.

Stalinui mirus Svetlana neteko daugumos savo privilegijų, o sovietų pareigūnai neleido jai tekėti už Maskvoje sutikto Indijos komunisto Brijesho Singho, tačiau nenoromis leido jai nuvežti jo pelenus į Indiją, kai jis 1967 metų pradžioje susirgo ir mirė.

Atvykusi į Indiją Svetlana pabėgo nuo sovietų agentų ir JAV ambasadoje Delyje pasiprašė politinio prieglobsčio.

Atvykusi į Niujorką ji spaudos konferencijoje pasmerkė sovietų režimą ir uždirbo daugiau kaip 2,5 mln. dolerių už autobiografiją „Dvidešimt laiškų draugui“ (Twenty Letters to a Friend). Savo pabėgimą ji aprašė antroje atsiminimų knygoje „Tik vieni metai“ (Only One Year), kuri buvo išleista 1969-aisiais.

1984 metų lapkritį L.Peters sugrįžo į Maskvą, kur pasmerkė Vakarus ir pareiškė, jog ja manipuliavo CŽV. Tai ji padarė po to, kai pareigūnai pradėjo reabilituoti Stalino palikimą ir leido jai bendrauti su Sovietų Sąjungoje paliktais vaikais.

1986-ųjų balandį L.Peters grįžo į JAV ir išsižadėjo savo antivakarietiškų pareiškimų. Draugai „The New York Times“ sakė, kad ji daug metų važinėjo iš JAV į Angliją, Prancūziją ir net vienuolyną Šveicarijoje.