Dveji metai po revoliucijos sugriovė egiptiečių viltis - ekonomika klupčioja, nusivylimas tik auga, nors naujo sukilimo požymių kol kas nedaug.

Niūrios perspektyvos

24-erių mikroautobuso vairuotojas Ramadanas Khalafas Aminas, per dieną uždirbantis 4,5 dolerio (11,5 lito), yra vienas iš tūkstančių Egipto revoliucijos dalyvių.

„Praleidau Tahriro aikštėje visą laiką“, – kalbėdamasis su JAV žurnalo „Time“ žurnalistu prisiminė jis ir mobiliajame telefone parodė įrašą, kur minia skanduoja „Šalin Hosni Mubaraką!“.

Po revoliucijos praėjus dvejiems metams, Egipto ekonomika išgyvena sunkius laikus, o nauja vyriausybė nepajėgia išspręsti skurdo problemos, kuri ir pakurstė 2011 m. maištą. Krentantis valiutos kursas ir tarptautinių kreditorių peršamos griežtos taupymo priemonės reiškia, kad artimiausiu metu vidurinės klasės ir skurstančiųjų gyvenimas tik sunkės.

R.Kh.Aminas gimė Kaire ir visą savo gyvenimą praleido sostinės lūšnynų rajone, mokyklą jis metė po ketvirtos klasės. Jaunuoliui sekasi geriau nei daugeliui rajono kaimynų. Jo šeima persikraustė į neseniai pastatytą socialinį būstą. Be to, jis uždirba daugiau nei ketvirtadalis Egipto gyventojų, kurie, anot oficialios 2012 m. statistikos, gyvena už 1–1,5 dolerio (2,6-3,8 lito) per dieną.

Vaikinas jaučiasi nusivylęs, kad jo rajone Manshiyat Naser, dar vadinamame Šiukšlių miestu, trūksta viešųjų paslaugų, o permainos ateina labai lėtai.

„Nemanau, kad čia kas nors kada nors pasikeis, – neslėpė jis. – Žmonės ne tik gyvena skurde, bet neturi ir išsilavinimo.“

„Alkanųjų revoliucija“

Kairo Šiukšlių miestas – tai platus lūšnų labirintas. Šalia esančio kalno šlaitas nusėtas šiukšlių, jose rausiasi sulysę šunys.

Lūšnynai išaugo H.Mubarako laikais, nes tuo metu daugėjo gyventojų, trūko prieinamo būsto, augo praraja tarp turtingųjų ir vargšų.

Prasta ekonominė padėtis apžvalgininkus verčia būgštauti, kad lūšnynų gyventojai vėl gali sukilti. Kairo universitete miestų rekonstrukciją dėstantis Sameh El Alaily sakė dažnai girdintis kalbų apie gresiančią „alkanųjų revoliuciją“.

„Viskam yra ribos, – žurnalui “Time„ teigė jis. – Ko iš jūsų galima tikėtis, kai neturite ką valgyti?“

Egipto valdžia, siekdama išvengti dar chaotiškesnio ekonominio nuosmukio, ketina imti 4,8 mlrd. dolerių paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Griebtis  skubių priemonių verčia ir krentantis valiutos kursas. Nuo praėjusių metų lapkričio Egipto svaras nuvertėjo beveik dešimtadaliu.

Mainais už paskolą Egiptui teks vykdyti itin nepopuliarią taupymo politiką. TVF ragina Kairą mažinti valstybės išlaidas, tarp jų – subsidijas plataus vartojimo prekėms bei paslaugoms, ir didinti mokesčius. Kitaip tariant, stengiantis išspręsti Egipto ekonomines problemas eilinių gyventojų pečius užgriūva vis didesnė našta.

Cukrus tapo prabanga

Kaip reaguos visuomenė, sunku nuspėti. Gresiantis diržų veržimas pažadino prisiminimus apie 1977 m. sausį, kai prezidentas Anwaras Sadatas nustojo subsidijuoti duoną, kad gautų paskolą iš Pasaulio banko. Tuomet kilo nuožmūs protestai, juos malšinant žuvo maždaug 800 žmonių.

Šiandien nuvykęs į skurdžius Kairo rajonus, išgirsi daug skundų dėl kylančių kainų, bet mažai kalbų apie naują revoliuciją. Viena tokių vietų – Gizos galinė metro stotis, kurią supa geležinkeliai, magistralės ir pavojingos būklės pastatai su iš stogų kyšančia armatūra.

Ten iš gatvėje arbata prekiaujančio 56 metų Abu Ahmado išgirsite, kad sau į arbatą jis nebededa cukraus, nes jo kaina vietos parduotuvėje išaugo nuo 3,5 iki 6 svarų (nuo 1,3 iki 2,3 lito) už kilogramą.

„Čia kiekvienas pyksta“, – sakė vyras, bet sutriko paklaustas apie galimus naujus gatvės protestus.

Toje pat gatvėje dirbantis 52 metų mėsininkas Abdulas Rahmanas Muhammadas irgi suabejojo, kad varguoliai gali sukilti. „Žmonės pavargo“, – paaiškino jis.

Naujos ir paveldėtos problemos

Egipto visuomenė piktinasi ne tik augančiomis kainomis, bet ir griūvančia šalies infrastruktūra. Sausio 15-ąją per traukinio avariją į pietus nuo Kairo žuvo 19 jaunų šauktinių, o kitą dieną Aleksandrijoje sugriuvęs neteisėtas pastatas palaidojo 28 žmones.

Traukinio avarija papildė ilgą Egipto transporto nelaimių virtinę. Pernai lapkritį susidūrus autobusui ir traukiniui žuvo pusšimtis žmonių, dauguma jų – vaikai.

Taigi, be savo nepopuliarių sprendimų, nauja Egipto valdžia iš H.Mubarako režimo paveldėjo nemažai socialinių ir ekonominių problemų.

Ekspertas Michaelas Hanna iš analitikų centro „Century Foundation“ teigė, kad Egipto valdžia gali sušvelninti padėtį pasitelkdama religiją. Parlamento rinkimus pernai laimėjusi Musulmonų brolija yra didžiulis ir plačiai išsikerojęs religinis judėjimas, jungiantis ir turtingus verslininkus, ir eilinius egiptiečius.

„Salafitai ir Musulmonų brolija akcentuos kultūrinius bei socialinius aspektus, jų retorika bus demagogiškesnė, labiau sektantiška, – prognozavo ekspertas. – Ekonominis nepriteklius – nepalankus metas kokiems nors liberaliems, atviriems ir pliuralistiniams planams kurti.“

Netgi revoliucijoje dalyvavęs jaunas mikroautobuso vairuotojas R.Kh.Aminas abejoja, ar žmonės ryšis naujam sukilimui prieš Musulmonų broliją.

„Svarbiausia – skurdūs žmonės yra labai religingi. Man neteko girdėti apie masinį politinį aktyvumą“, – sakė jis kraipydamas galvą.