Paskutiniame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Ahmedo Khano įmonė Bangalore (Indija) kiekvieną mėnesį pagamindavo tūkstančius plastikinių maišelių ir kitos pakavimo medžiagos, kuri galiausiai tapdavo atliekomis.  Dabar šis vyras iš užkasamų miesto sąvartynų ir konteinerių siekia gauti dalį atliekų keliui į aplinkos neteršiančią įmonę nutiesti.

Taip šešiasdešimtmetis Khanas bando išspręsti dvi iš didžiausių Indijos problemų: prastų kelių ir perpildytų sąvartynų. Jo sprendimas - gatvės, nutiestos naudojant perdirbtą plastiką.

Khano įmonė „K.K.Platic Waste Management“, kurią jis įkūrė su broliu Rasooliu Khanu, yra nutiesusi daugiau nei 1200 kilometrų kelių panaudodama 3500 tonų plastiko atliekų.

Maišydamas atliekų plastiką su asfaltu, Khanas gamina mišinį, vadinamą polimerizuotu bitumu. Jis atlaiko liūčių sezoną, yra atsparus ir lėčiau nusidėvi.

„Paprastai mūsų keliai būna tinkami naudoti nuo 3 iki 4 metų esant idealioms sąlygoms, o plastikas pailgina šį laiką mažiausiai dar metais ar dvejais“, - sako Sunil Bose, valdžios įstaigos „Flexible Pavement“ padalinio prie Indijos centrinio kelių tyrimo instituto vadovas.

Tiesti kelią naudojant mišinį su plastiku atsieina apie 3 procentus brangiau, nei tiesiant įprastą kelią, bet Khanas teigia, kad ilgainiui tokie keliai atsipirks, nes jų remonto ir perdarymo išlaidos bus daug mažesnės.

Kadaise Indija nebuvo didelė plastiko naudotoja, kol devintojo dešimtmečio viduryje vyriausybė patvirtino nacionalinės plastiko gamybos didinimą norėdama padėti pramonei tapti konkurencingesne. Plastiko naudojimą taip pat skatino didėjantis į miestus persikeliančių žmonių judėjimas ir augantis užsienio prekių importas.

Indija, tradiciškai perdirbanti didžiąją dalį savo atliekų, buvo nepasiruošusi priimti didėjančio plastiko atliekų kiekio, įskaitant išmestus maišelius, kurie, kaip teigia kai kurie ekspertai, suyra tik per 1000 metų.

2005 metais, kai masoninės liūtys užtvindė Mumbajų, kaltinami buvo plastikiniai maišeliai, užkimšę požeminės kanalizacijos sistemą ir smarkiai prisidėję prie užtvindymo. Turistų gausiai lankomose vietose, pvz., Gojoje, dėl didelio buteliuose parduodamo vandens suvartojimo, paplūdimiuose mėtėsi šiukšlės, kurios gadino vaizdą ir kėlė pavojų gyvybei jūroje. 

Tuomet nukentėjo net šventomis laikomos karvės. 2000 metais Luknove nugaišus 3000 karvių, jų skrandžiuose rasta plastikinių maišelių. Ganydamiesi gyvuliai maišelius greičiausiai buvo prariję.

Khanas pasakoja niekada savęs nelaikęs verslininku, dirbančiu aplinkosaugos srityje, bet kai dešimtojo dešimtmečio viduryje prieš plastiko naudojimą kovojantis judėjimas sustiprėjo, jis nusprendė, kad aplinkosaugininkų argumentai buvo teisingi, ir pradėjo rūpintis savo verslu.

Po kelerių metų ir daugybės atliktų bandymų, Bangaloro savivaldybės valdžia ir Khanų įmonė pasirašė pirmąją sutartį, pagal kurią turėjo nutiesti 40 kilometrų kelių.

Plastiką, naudojamą keliams tiesti renka atliekų surinkėjai, kurie sudaro Indijos perdirbimo pramonės pagrindą. Šie darbininkai iš namų ir biurų renka šiukšles ir tarp jų ieško medžiagų, kurias galima parduoti specializuotiems tarpininkams, o šie parduoda jas perdirbimo įmonėms. Paprastai vidutiniam šiukšlių surinkėjui mokama mažiau nei po dolerį per dieną, o tai, atsižvelgiant į plastiko kokybę, lygu 8 rupijom arba 17 centų už kilogramą. Tačiau Khanas jiems siūlo po 8-10 rupijų už kilogramą ir užtikrina pastovų tiekimą. Padedamas Bangaloro valdžios jis taip pat steigia surinkimo punktus gyvenamuosiuose rajonuose.

Plastiko atliekos susmulkinamos į gabalėlius ir sumaišomos su bitumu: aštuonios tonos plastiko į šimtą tonų bitumo. Kiekvienam vienos juostos kelio kilometrui reikia maždaug dviejų tonų plastiko.

Khanas aiškina, kad plastikas veikia kaip rišamoji medžiaga ir taip padidina bitumo sukibimą esant aukštesnei temperatūrai. Plastikas nepraleidžia vandens, taigi keliai nekaupia drėgmės, turi mažiau įdubų, be to, juos reikia rečiau remontuoti.

Deja, vyras teigia nesulaukiantis valdžios ir aplinkosaugininkų palaikymo.

Khanas neslepia, kad jo tikslas visada buvo gauti pelno. Jis atsisako aptarti finansinę savo įmonės padėtį, bet prasitaria, kad dėl technologijos kaštų ir nedidelio skaičiaus pritariančiųjų, įmonės padėtis tapo kebli.

„Jei vietiniai viešųjų darbų skyriai ir nacionalinė automagistralių institucija į savo kelių specifikacijos reikalavimus įtrauktų atliekų plastiku modifikuotą bitumą, technologija išliktų naujoviška“, - svarsto jis.

Dėl idėjos dėmesį skirti tik plastiko sunaudojimui mažinti, Khanas atsako, kad įsivaizduoti pasaulį be plastiko yra nerealu. Jis teigia, kad verčiau mąstysiąs apie ekologiškus atsikratymo atliekomis būdus.

„Turime pradėti žvelgti į plastiką kaip į žaliavą, o ne į atliekas“, - įsitikinęs jis.

Išvertė