Libijos sukilėlių tvirtovėje Bengazyje didėja įtampa tarp konservatyvių reformatorių, nutrūktgalviško jaunimo ir Muammaro Kadhafi šalininkų.

Pasaulio žiniasklaida daug pasakoja apie Vakarų naikintuvų vykdomą bombardavimą, tarp sunaikintų tankų žaidžiančius vaikus ir sukilėlių bandymus šturmuoti Adždabiją. Bet visų pamiršta liko dar viena kova, kuri vyksta už fronto linijos ir kurioje susirėmė konservatyvūs reformatoriai, nepatyrę sukilėliai ir Libijos lyderio M.Kadhafi šalininkai. Kuo ilgiau jis laikysis valdžioje, kuo ilgiau mokyklos liks uždarytos, o ekonominis gyvenimas paralyžiuotas, tuo didesnė galimybė, kad revoliucija nepavyks. Libijos lyderiui nereikės nė piršto pajudinti.

Bengazis nėra sukilėlių tvirtovė tikrąją šio žodžio prasme. Čia yra nemažai M.Kadhafi rėmėjų, nors net apytikslis jų skaičius niekam nežinomas. Anot sukilėlių, jie važinėja po miestą automobiliais, šaudo į praeivius, baugina žmones.

M.Kadhafi šalininkų auka tapo žinomas Bengazio žurnalistas Mohammedas Nabousas, kuris prasidėjus maištui įsteigė mieste pirmąją nepriklausomą televiziją. 28 metų vyras, turintis nėščią žmoną, buvo nušautas netrukus po to, kai paviešino įrodymus, jog Libijos diktatorius laužo Jungtinių Tautų sankcijas.

Visame mieste dingsta ir patys žurnalistai, ir tie, kas išdrįsta su jais bendrauti. Žmonės nenori sakyti savo vardų, nesileidžia fotografuojami ir bijo, kad jų telefoninių pokalbių yra klausomasi.

Bet ir patys sukilėliai darosi vis pavojingesni. Tarp jų auga nepasitenkinimas dėl to, kad revoliucija nejuda į priekį. Be sėkmingų karinių operacijų, daugiau niekas nevyksta. Žmonės neturi darbo, stambios bendrovės paliko Bengazį. Jaunuoliai varžosi klykdami ir varinėdami gatvėmis padangas, kiti vaikštinėja mosikuodami peiliais. Naktimis vaizdas gatvėse primena garsiuosius San Paulo gaujų karus. Vienintelis skirtumas – čia jaunuoliai dėvi neperšaunamas liemenes.

Daug jaunų akademikų, kurie turėjo baigti mokslus ir gauti darbą, pradeda jausti nusivylimą. Vienas jų, prašęs neminėti savo pavardės, pasakojo, kad studijavo ekonomiką ir jau buvo gavęs pasiūlymą dirbti Bengazyje veikusioje tarptautinėje bendrovėje, kuri siūlė labai gerą atlyginimą.

Apie sukilėlius jaunuolis pasakė šitaip: „Jiems nėra 30-ies, jie neturi žmonų. Jie didžiuojasi ginklais, kuriuos rado plėšdami kareivines. Jie nežino, kaip save kontroliuoti ir greitai pasiduoda agresijai. Jie gavo šiuos ginklus, bet prarado save.“