Vestuvių dieną duodamas pažadas rūpintis vienas kitu ir mylėti viens kitą džiaugsme ir varge, kol mirtis išskirs, per pastaruosius porą dešimtmečių prarado tikrąją prasmę.

Požiūrį į šeimą atspindinti statistika negailestinga: daugiau nei 60 proc. porų, davusių amžiną priesaiką, išsiskiria per pirmuosius penkerius bendro gyvenimo metus. Santuokas ir ištuokas registruojantys specialistai pastebi: jei pora išgyveno  dešimtmetį, veikiausiai kartu sulauks ir gyvenimo saulėlydžio.

Deimantines vestuves savaitgalį švęsiantys panevėžiečiai Genovaitė ir Vytautas Maskaliūnai per 60 bendro gyvenimo metų surado darnios ir tvirtos šeimos formulę.

Į devintą dešimtį įžengusi pora, išgyvenusi vienturčio sūnaus netektį, įveikusi onkologines ligas, mėgaujasi buvimu dviese ir tikina esantys laimingi.

Kaltas „išrokavimas“

Liaudies išmintis, kad anksti kėlęs ir anksti susituokęs nesigailėsi, Maskaliūnams pasiteisino.

Vos perkopę dvidešimtmetį aukso žiedus sumainę sutuoktiniai iki šiol taip ir nesurado argumentų, pateisinančių bendrą gyvenimą nesusituokus.

„Gyventi susidėjus yra „bardakas“. Daugiausia žmogžudysčių ir smurto – tarp sugyventinių. Išgirsti, kad vyras žmoną muštų – retenybė, o sugyventinis saviškei dažnai į kaulus duoda“, – skirtumą pažymi V.Maskaliūnas.

Sutuoktinių nuomone, darnios šeimos paslaptis – meilė ir pagarba. Šios vertybės jiems visada buvo svarbiau nei materialinė gerovė. Pasak V.Maskaliūno, bėda, kad šiais laikais antrąją pusę dažnas renkamasi klausantis ne širdies, o proto balso.

„Anais laikais tuokėsi iš meilės, dabar – iš „išrokavimo“. Tik žiūri, kad būsimasis vyras ar žmona pinigų, mašiną turėtų, šeimą išlaikyti galėtų. Atrodo, kad „ženijasi“ vien tik dėl tų prakeiktų kapeikų. Ir išsiskyrę dar kartą vesti neskuba, nes pašalpų už vaikus negaus ar dar ko nors. Nebuvo ir nebus laiminga santuoka iš išskaičiavimo. Pinigai greitai išgaruoja, meilė trunka ilgiau“, – gyvenimo išmintimi dalijosi V.Maskaliūnas.

Vaikų neprivalo remti

Sutuoktiniai pamena bendrą gyvenimą pradėję kurti neturėdami nė šaukšto – Vytauto turtas tilpo paties susikaltame mediniame lagaminėlyje, o jaunamartė pirmą paltą siuvosi iš pledų. Kurį laiką pas Genovaitės mamą bute glaudęsi jaunavedžiai mėnesio pabaigoje sąžiningai susimokėdavo už maistą.

Maskaliūnų nuomone, tėvai neprivalo materialiai remti vaikų – šie labiau vertins tai, ką užsidirbs savo rankomis.

„Kai tuokėmės, abu buvome ubagai, bet labai mylėjom ir pykčių dėl pinigų niekada nekildavo“, – šeiminio gyvenimo pradžią mena sutuoktiniai.

Visą gyvenimą šmaikštumu garsėjęs V.Maskaliūnas pajuokauja, kad vis dėlto jo meilė buvo išskaičiuota. Kai iš savo būsimosios nusipirkęs obligacijų laimėjo anais laikais milžinišką sumą – 500 rublių, nusprendė sėkmę jam atnešusios mergaitės nebepaleisti.

Maskaliūnai susituokę nė neturėjo laiko taikytis vienas prie kito. Tada vairuotoju dirbantis Vytautas per pirmuosius gyvenimo metus ilgam tekdavo išvažiuoti į komandiruotes, vėliau – trejus metus atiduoti privalomajai karinei tarnybai.

Sutuoktiniai sako ir vėliau namo grįždavę tik permiegoti. G.Maskaliūnienė iki 65 m. žaidė  stalo tenisą, buvo surinkusi taškų net sporto meistro vardui gauti. Vyras žmonai irgi nenusileido – ne vieną medalį nuskynęs ralio lenktynėse. Kai sveikata priminė, kad laikas atsisakyti didelių fizinių krūvių, abu uždainavo operetėje.

„Nebuvo kada mums „provotis“. Veiklos daug turėjom, dar sūnų auginom. Būdavo, grįždavę namo tik skubėdavom patikrinti, ar pamokos paruoštos, paklausti, kaip viens kitam per dieną sekėsi“, – pasakojo Maskaliūnai.

Ir sulaukę garbaus amžiaus sutuoktiniai neužsidaro tarp keturių sienų. Visą gyvenimą buhaltere išdirbusi 83-ejų G.Maskaliūnienė ir dabar dar tvarko įmonės buhalterinę apskaitą, o vyras nepaleidžia iš rankų mašinos vairo.

„Galėčiau jau nebedirbti, 63 metų darbo stažą turiu. Bet reikia atmintį lavinti. Ir širdžiai atgaiva“, – pripažįsta G.Maskaliūnienė.

Svarbiausia – nusileisti

Į devintą dešimtį įkopę sutuoktiniai tvirtina, kad jų meilė per gyvenimą taip ir neišgaravo, tik liko ramesnė, pilna pagarbos viens kitam ir pripratimo.

V.Maskaliūnas, švelniai žvelgdamas į žmoną, šmaikštauja susitaikęs su jam tekusia dalia būti saviškės tarnu.

„Aš – Liūtas, o jis – Jautis“, – žvaigždžių nulemtais charakteriais pasiskirstymą šeimoje aiškina G.Maskaliūnienė.

Vyras tikina nė nesiveržiantis vadovauti, o paklaustas, kas šeimos galva, pažvelgęs į žmoną tik nusijuokia: argi nesimato?

Pasak Maskaliūnų, išmokti nusileisti – nebe svarbiausia taisyklė.

„Net darbe, jei nenusileisi, išmes. O kas bus, jei supykus žmona išvarys? Geresnę kažin ar rastum. Be atlaidumo gyvenimo nebus“, – įsitikinęs vyras.

G.Maskaliūnienė prasitaria neišverianti nepabarusi vyro už jo kandų liežuvį, mat kartais pailsta klausytis, kaip šis dvi valandas „šposaudamas“ pasakoja, kaip dešimt minučių ėjo iš garažo namo.

Girdėdamas tokius žmonos priekaištus V.Maskaliūnas skuba pasiteisinti: reikia ką nors sugalvoti, kad gyventi dviese būtų įdomiau.

Sutuoktiniai svarsto, kad greitai į skirtingas puses pasukančios poros ilgainiui dėl to gailisi.

„Dabar labai sunku rasti garsenybę, su tuo pačiu partneriu kelerius metus gyvenančią. Pabando vieno, kito, trečio, išsibarsto, ir tiek. O kai karštis praeina, supranta, kad tas pirmasis buvo geriausias“, – mano V.Maskaliūnas.

Su uošviais gyventi negerai

Dažnas, išgirdęs, kad sutuoktiniai koja kojon per gyvenimą žengia jau šešiasdešimt metų, negali atsistebėti.

O jie tvirtina per tiek laiko nė vienas niekada neturėjęs minčių pasukti „į kairę“ ar nutėkšti pareiškimą skyryboms. Prieš Dievą duota priesaika įpareigoja susidūrus su sunkumais ieškoti išeities.

„Vienus įpareigoja pinigai, o mus – prie altoriaus duotas pažadas“, – patikina Maskaliūnai.

Deimantines vestuves švęsiantys sutuoktiniai įžadus atnaujins du kartus – Civilinės metrikacijos skyriuje ir bažnyčioje. Tik šį kartą tėvų nepasveikins sūnus – vienintelę atžalą palaidojo prieš ketvertą metų.

Jei ne vyro tvirtas petys, supratimas ir atjauta, G.Maskaliūnienė neįsivaizduoja, kaip jos, motinos, širdis būtų ištvėrusi vaiko netektį. Viens kito palaikymas padėjo abiem įveikti ir onkologines ligas. Sutuoktiniai tikina pernelyg ligų ir neišsigandę: Genovaitė pasikliovė auglį išpjovusiais gydytojais, o Vytautas ligą numarino gurkšnodamas rupūžės antpilą.

„Reikia išgerti „čierką“ ir pagalvoti, kad meluoja“, – kaip elgtis išgirdus blogą žinią, pataria V.Maskaliūnas.

Sutuoktiniai pripažįsta: visą gyvenimą šeima jiems buvusi didžiausia užuovėja  nuo negandų. Abu stengėsi savo skaudulių neužkrauti kitiems.

Jie viens kitam buvo svarbesni netgi už vienintelį vaiką. Žinojo, kad sūnų augina ne sau, kad jis turės savo gyvenimą.

Maskaliūnų nuomone, nėra gerai, jei šeimą sukūrę vaikai gyvena kartu su tėvais.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad su uošviais gyventi – blogai. Nors uošvė mane labiau užtardavo nei savo dukrą, bet vis tiek ne tiek sutaikydavo mus, kiek suerzindavo“, – pasakojo V.Maskaliūnas.

Sutuoktiniai tikina niekada nesikišdavę ir į sūnaus šeimos reikalus. Netgi vieninteliam vaikui mirus, tėvai paliko marčiai spręsti, kur ir kaip laidoti vyrą, savo vaikų tėvą.

O didžiausią klaidą šeimos daro, Maskaliūnų nuomone, kai susipykusios lekia guostis tėvams.

„Gink Dieve, tėvams nereikia žinoti, kas dedasi vaikų šeimose. Patys turi išsiaiškinti, jei kas ne taip, o ne kitiems skųstis“, – patarė G.Maskaliūnienė.

Trumpai padraugavę nesituoktų

Savaitgalį aukso žiedus sumainysiantys nuo vaikystės pažįstami 22-ejų Raimonda Gvozdaitė ir ketveriais metais vyresnis Vaidas Stumbrys susituokti ryžosi po penkerių metų draugystės. Jaunavedžių nuomone, klaidą daro besituokiantys menkai viens kitą pažinodami.

„Nesuprantu besituokiančiųjų po vos kelių mėnesių draugystės. Kad žmogų geriau pažintum ir nusiimtum rožinius akinius, reikia kartu pagyventi. Kai pamatai, koks žmogus yra buityje, kaip jis elgiasi kilus ginčams, gali rimtai apsispręsti, tinkami viens kitam ar ne“, – įsitikinusi R.Gvozdaitė.

Pora jau senokai ir ne kartą svarstė – tuoktis ar dar palaukti, tačiau susisieti gyvenimų nesiryžo, kol Raimonda baigė lituanistikos studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Dar mėnuo, ir jaunamartė rankose laikys ketverių studijų metų rezultatą – diplomą.

„Santuoka mums reiškia stabilumą, santykių įtvirtinimą“, – patikina Raimonda.

Jaunuoliai įsitikinę: jei abu norės, jų šeimos neištiks tokia krizė, po kurios lieka vienintelis kelias – skyrybos.

„Jei abu stengiasi, meilė tęsiasi ilgai ilgai. Norėčiau, kad mūsų šeima būtų tokia, kaip seniai susituokusių mano būsimųjų uošvių. Jie taip gražiai sutaria“, – šeimos pavyzdį turi Raimonda.

Tačiau mergina mato, kad ilgametė santuoka tampa retenybe. Ne viena jos pažįstamų ar draugų šeima išsiskyrė po kelerių bendro gyvenimo metų.

Jos nuomone, sėkmingos santuokos paslaptis – abipusė pagarba ir lygybė.

„Partneriai turi būti lygiaverčiai šeimoje. Kol kas pas mus taip nebus, nes aš vis dar esu studentė ir finansiškai pažeidžiamesnė nei mano būsimasis vyras, dirbantis Norvegijoje“, – pripažįsta Raimonda.

Moters nuomone, nors pinigai nėra svarbiausias dalykas šeimai, tačiau be jų jaustis visiškai laimingais irgi sunkiai įmanoma.

Kūdikio besilaukianti pora audžia planus kada nors sūpuoti ne vieną, o dvi ar net tris atžalėles.

„Mūsų tėvai augo daugiavaikėse šeimose, patys irgi nesame vienturčiai, todėl ir  norime ne vieno vaikučio. Bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Širdis bet ko gali geisti, bet bus taip, kaip lemta“, – likimu pasitiki R.Gvozdaitė.

Darnūs santykiai sukuriami

Jurgita Monkeliūnienė, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyriaus psichologė

Ir vyresnės, ir jaunos šeimos susiduria su panašiomis problemomis. Skirtumas tik tas, kad vyresnieji pagalbos ieško, kai problemos jau įsisenėjusios, dėl nuolatinės įtampos jau būna depresija, stiprus nerimo jausmas ir šeima atsidūrusi ant skyrybų slenksčio. O jaunos poros kreipiasi vos tik susidūrusios su sunkumais.

Šiuo atžvilgiu jaunimas elgiasi teisingiau, jie daugiau šnekasi, iškelia problemas. Tačiau į šeimą, kaip vertybę, rimčiau žiūri vyresnės kartos žmonės. Jie stengiasi išsaugoti santuoką ir trejetą, penketą ar dešimt metų gyvena kentėdami. Jauni skiriasi dažniau.

Kad šeima būtų darni, vien meilės neužtenka. Jausmus dažnai pakoreguoja vaiko gimimas. Susilaukusios atžalos, poros dažnai nustojo vienas kitam rodyti dėmesį, todėl vaikams užaugus ir palikus namus joms tenka iš naujo kurti santykius. Bendravimo sunkumai užgriūna tas poras, kurios, pamiršusios vienas kitą, gyveno dėl vaikų – tėvas daug dirbo, kad išlaikytų šeimą, o mama globėjiškai rūpinosi namais.

Blogiausia, kad pamirštama, jog, norint išlaikyti tvirtus santykius, reikia dirbti: gražūs žodžiai, pasibuvimas dviese, palepinimas vienas kito, baigiantis dienai klausimas, kaip sekėsi, daro stebuklus.

Taip pat labai svarbu porai kalbėtis, išsiaiškinti, kaip kiekvienas supranta šeimos modelį ir ko iš jo tikisi.