Lietuviai – darbštūs žmonės, bet ne visada šią savo savybę ir pagaminamus daiktus moka tinkamai pristatyti kitiems.

Tai puikiai iliustruoja gana ilgas pasaulyje gerai žinomų prekių ženklų, kurių gaminiai sukuriami būtent Lietuvoje, sąrašas.

Turbūt visi žino skandinavų baldų prekės ženklą „Ikea“, tačiau, ko gero, ne kiekvienam išgirdus šį vardą į galvą ateina mintis, kad daugelis šio prekės ženklo etiketėmis besipuikuojančių gaminių į parduotuves atkeliauja iš „Klaipėdos baldų“ fabriko. Nors ne vienas lietuvis specialiai dėl šių baldų ir iki Varšuvos nuvyksta, nes tokios parduotuvės Lietuvoje neturime, jau keletą metų skandinavai pasikliauja būtent lietuvių baldžiais, kuriančiais Europoje itin populiarius baldus.

„Snaigės“ ženklas Lietuvoje puikiai pažįstamas, tačiau „Whirpool“ ar „Fagor“ pavadinimai likusiam pasauliui kur kas žinomesni. Būtent ši lietuviška šaldytuvų ir šaldiklių gamintoja padeda savo vardą garsinti ir taip žinomiems prekiniams ženklams, gamindama jiems savo produkciją.

Ne išimtis ir rūbų srityje. Jeigu perkate puikiai žinomą užsienietišką rūbą, nebūkite tikras, kad jis nepasiūtas kokiame nors Lietuvos fabrike. Pavyzdžiui, „Audimas“ ilgą laiką siūdavo rūbus tokiam tekstilės gigantui kaip „Nike“. 
Nelabai žinoma bendrovė „Fedora“ gausiai papildydavo „Marks&Spencer“, „H&M“, „Adidas“, „Zara“, „Nike“, „Hugo Boss“, „S. Oliver“ parduotuvių lentynas. Taigi pirkdami čia, Lietuvoje, arba veždamiesi drabužius iš užsienio net nesusimąstome, kad galbūt jis pasiūtas gretimoje gatvėje esančioje siuvykloje.

Vis dėlto Lietuva – ne Kinija, todėl kainomis kol kas su šia rytų šalimi negalime varžytis. Būtent ši priežastis lėmė, kad daugelis minimų drabužių pardavėjų „Fedora“ iškeitė į tolimuosius kraštus, neslepia bendrovės prekybos vadovė Jolanta Bubnienė.

Ji teigia, kad augantys atlyginimai Lietuvoje buvo vienintelė priežastis, kodėl prieš keletą metų žinomi prekių ženklai paliko Lietuvą.

„Dabar daugelis persikėlė į Kiniją. Lietuvoje liko tie, kurie labiau orientuoti ne į kainą, ne į greitus terminus, o į kokybę. Tačiau tai pavieniai gaminiai, smulkios įmonės, o visa masinė gamyba perkelta į pigesnę darbo jėgą turinčias šalis“, – sako ji.

Paklausta, ar tikisi, kad atlyginimams Kinijoje pučiantis tarsi ant mielių, pasaulio prekės ženklai vėl atsigręš į Lietuvą, J. Bubnienė nedrįsta prognozuoti: „Žinoma, kažkoks persiskirstymas bus, tačiau ar visi sugrįš – nemanau.“

Ir vis dėlto, gal tai puiki galimybė pradėti kokybe garsinti ne tik svetimus prekės ženklus, bet ir sukurti savo pasaulinių prekės ženklų?

Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Algimantas Akstinas mano, kad gaminti savo vardu yra didelės ambicijos reikalas: „Įsivesti produktą ar paslauga su nuosavu vardu į tarptautinę rinką kainuoja ir didelius pinigus, reikalauja laiko ir sugebėjimų.“

Anot jo, dalyvavimas su partneriais užsienio ženklo produkto kūrime – tai ir didžiulė patirtis, ir mokykla, kuri „išlavina raumenis ambicingiesiems ir drąsiausiems, kada nors eiti jau su savo ženklu užkariauti rinkas.“

Sugebėti pagaminti yra tik viena medalio pusė. „Antroji, dar sudėtingesnė – sugebėti ja parduoti tam, kas ją gali pritaikyti, panaudoti ir sėkmingai realizuoti pasaulinėje rinkoje. Todėl ir kalbame apie globalią rinką, globalią konkurenciją, kurioje mes grumiamės už savo produkto ar paslaugos vietą kartu su Lenkija, Kinija, Indija. Laimi stipresnis, lankstesnis ir įžvalgesnis“, – A. Akstinas.

„Ar blogas pavyzdys, kad kaliošus ir kitą guminę avalynę gaminusi kompanija „Nokia“ šiandien pasaulį garsina savo vardo aukščiausios kokybes ir plataus spektro gaminiais?“ – retoriškai kalusia jis.

Ir vis dėlto paklaustas, ko trūksta, kad gamintume savo ženklo produktą, pašnekovas tikina, kad pirmiausia, turėti toki tikslą ir ambicijas.