Į „Caritas“ labdaros valgyklą „Betanija“ jau 20 metų ateina tie, kurie peržengia gėdos barjerą. Garbaus amžiaus moteris, kadaise ragavusi sovietinės bohemos gyvenimo, daug keliavusi ir gyvenusi profesiškai aktyvų gyvenimą, – viena iš jų, rašoma portale delfi.lt.

- Ar su kuo nors bendraujate čia?

- Žinoma, yra tokių žmogelių, su kuriais ir pasikalbėti galima. Tiesa, nedaug. O ir pati ne kasdien ateinu. Kiek čia jaunų vyrų! Gaila. Tik naudos iš jų mažai. Štai ir savo namuose, kai jauno vyro paprašau malkų pakapoti, jau nesugeba, virsta nuo laiptų. Jie nemoka net pjūklo išlaikyti. Tada jiems sakau: „Vaikučiai, aš jums parodysiu, kaip reikia pjauti“. Iš tiesų moku. Tik kapoti nemoku.

- Jie tiesiog silpni ar prasigėrę?

- Maždaug nuo 40 metų žmogaus jau nėra. Prasigėrę jie. Ir nežinau, kaip iš šito liūno galima išbristi. Manau, kad Lietuva jau visai sugadinta. Juos (jaunus vyrus – DELFI) ir paguldo, ir maitina, ir dar 350 Lt kas mėnesį duoda. O jie visi voliojasi, kai tik gauna pašalpą. Valgykloje tomis dienomis jų nepamatysi, nes yra už ką gerti. Kai baigiasi pinigai, jie vėl čia pasirodo. Kiek čia tinginių!

- Kaip priversti juos dirbti?

- Aišku, išėjus iš kalėjimo, sunku įsidarbinti. Pagaliau kai ateisi su tokia fizionomija, tavęs juk į darbą niekas nepriims. Gal maitinami jie mažiau plėšia ir vagia, mažiau nusikaltimų daro. Juk žinote, žvėriukas, kai jis nealkanas, neagresyvus.

- Už kokią sumą jums tenka pragyventi?

- Mano pensija – 700 Lt, o už butą reikia sumokėti 600 Lt. Taigi pragyvenimui lieka tik 100 Lt. O juk žmogui reikia ne tik maisto, bet ir higienos priemonių, kartais – batų, viso kito. Aš gaunu tokią mažą pensiją, nes buvau kontoros darbuotoja ir klaidą padariau. Buvo laikas, kai už kyšius kai kurios moterys pasididino pensijas, o aš to nedariau. Todėl vėliau nukentėjau, kai buvo nuspręsta pensijas didinti ne visiems vienodai, pavyzdžiui, pridedant po 50 Lt, o procentiškai. Todėl tiems, kurie gavo didesnes pensijas, ji padidėjo daugiau nei tiems, kurių pensijos buvo mažesnės. Dabar galvoju – kvaila buvau, kad į Komunistų partiją nestojau. Yra veikėjų, kurie niekada nedirbo, bet dabar nesiskundžia ir net pensijas gauna. Tuomet partijoje buvo kaip dabar Seime – gali vogti, kiek nori, ir būsi išganytas.

Mano vyras buvo muzikantas, aš su juo kartu važinėjau į koncertus Maskvoje. Pažįstu meno pasaulį. Ką dainininkai supranta apie politiką? Kaip kiaulė apie ratus. O dabar jie ir Seime sėdi. Kam apskritai tų Seimo narių tiek daug reikia? Ar jie ten persidirba? Tikrai ne.

- Kaip versdavotės iki tol, kol pradėjote maitintis čia?

- Aš gi turiu rankeles, tad ir pasiūsiu, ir numegsiu, ir paslaugysiu, ir vaikelį pažiūrėsiu. Kol turėjau sveikatos, prisidurdavau prie pensijos. Juk mes, moterys, anksčiau susirišdavome spalvotus siūlus ir megzdavome, siūdavome. O dabar kas darosi? Žmonės išmeta 6 terbas, o septintą dantyse nešasi. Aš pati, jei kurio nors rūbo užtrauktukas sugenda, persiuvu iš kito. Taip ir verčiuosi. Visada buvau taupi. Prisimenu, turėjome bendrabutyje tokį dieduką. Jis vis palikdavo vandenį per naktį. Neišvėrusi keldavausi ir užsukdavau kraną. Tai juk visų mūsų turtas. Mano mamos sesuo taip pat vis klausdavo, kodėl rinkdama čiobrelius kerpu juos žirklutėmis. Bet jeigu tu jį rausi su šaknimis, šioje vietoje jis daugiau neaugs ir nebus ką skinti kitiems. O dabar žmonės nesistengia. Jiems tik duok ir duok. O iš kur visiems duoti? Biškutį gauti gerai. Tačiau reikia ir patiems stengtis.

Žinoma, kol esi sveikas, kol neatsitinka nelaimė, gyvenimas visada geras ir gražus. Tačiau kai kažkas serga, kažkas miršta, viskas pasikeičia. Mano vyras miręs jau 24 metus. Kadangi butas yra šildomas krosnimi, man pačiai tenka ir malkų prisitempti, ir jas susipjaustyti. Ir esu laiminga, kad judu. O pabandykite pajudinti čia ateinančius jaunus vyrus – jie tuoj pat nugrius.

Nemokamų pietų talonai buvo tapę „juodosios rinkos“ preke

Pasak 20 metų veikiančios labdaringos valgyklos vedėjos Onutės Miknevičienės, kasdien kartą per dieną čia valgo 500 žmonių. Daugiau slavų kilmės lankytojų, nes jie lengviau peržengia gėdos barjerą.

„Tiesa, šiandien ir tarp lietuvių tolerancijos skurdui daugiau. Skurdas nelaikomas gėda. Anksčiau žmonės ateidavo nuleidę galvas, nepakeldami akių, o paklausti, kokios norėtų duonos – baltos ar juodos, sakydavo: „Kokios duosite“. Net ir kunigas sako, kad jei į bažnyčią ateina vos penki lenkai, atrodo, kad pilna bažnyčia meldžiasi, o kai sueina pilna bažnyčia lietuvių, visi tik po nosimi sau murma. Esame labai nedrąsūs. Dauguma lankytojų – vyresnio amžiaus žmonės. Ir yra tokių, kurie pas mus lankosi visus tuos 20 metų, taigi senstame kartu su jais. Yra jau daug išėjusių iš šio pasaulio. Jei kuris lankytojas ilgai nepasirodo, jau gailimės to žmogaus, nes aišku, kad mirė. Kita kategorija lankytojų – nevengiantys išgerti, iš kalėjimo išėję jauni vyrai. Tačiau paskutinieji ilgai neužsibūna. Pasirodo kelioms savaitėms, o po to kažkur dingsta.

Ateina ir vienišų mamų. Jos skundžiasi, kad jų pašalpos labai mažos – gauna vos 93 Lt už vaikelį. Mat jos iki tol niekur nedirbo. Dažniausiai jos kilusios iš socialinės rizikos šeimų. Visgi problemos perduodamos iš kartos į kartą – tėvai nesusitvarkė gyvenimo ir vaikai nesusitvarko. Iš gerų šeimų moterų čia nėra“, - teigė pašnekovė.

Neseniai buvo sugriežtinta tvarka, pagal kurią žmonės gauna talonus nemokamiems pietums. Mat anksčiau žmonės eidavo iš parapijos į parapiją, guosdavosi, raudodavo darbuotojoms ant peties ir taip susirinkdavo net apie 15-17 talonų per dieną, kuriuos vėliau parduodavo. Mėnesio rinkinys „juodojoje rinkoje“ kainuoja apie 10 Lt, taigi vienos dienos pietų kaina – 1 Lt. O. Miknevičienės teigimu, tokių piktnaudžiautojų buvo labai daug.

„Dar būtų nieko tokio, jei tie pinigai būtų panaudojami geram reikalui, tačiau jie tuos pinigus pragerdavo. Todėl pradėjome atidžiau dalinti, kompiuterizavome sistemą – jei vienoje parapijoje žmogus gauna talonų, kitoje negaus. Aišku, dėl vieno talono senukui nepatogu važiuoti, tad, jeigu nori, jis gauna du – gali parsinešti maisto ir vakarienei. Taip pat neribojame talonų skaičiaus tiems, kurie maistą neša ir kaimynams. O mūsų valgiaraštis priklauso nuo to, kiek ir kokių produktų turime. Paprastai jų gauname iš labdaros – iš Maisto banko, struktūrinių fondų. Vidutiniškai su komunaliniais mokesčiais pietų savikaina gaunasi apie 4 Lt. Mūsų pagrindinis patiekalas – sriuba (perlinių kruopų, ryžių, agurkinė, daržovių, pieniška ir pan.), prie jos būna duonos ir koks nors priedas (kotletas, šaltiena, šiandien – blynai). Stengiamės, kad maistas būtų šiltas. Pavyzdžiui, jei gauname varškės, ne šiaip ją atiduodame, o kepame varškėčius ar sklindžius. Jei tvarkingesnis žmogus nenori čia valgyti, pasiima maistą su savimi“, - pasakojo O. Miknevičienė.