„Atlanto“ futbolo klubo prezidentui Vaciui Lekevičiui gėdingi triuškinami pralaimėjimai – nė motais. Jis – laimingas, kad pavyko baigti Lietuvos pirmenybes. Tai į didįjį futbolą grįžęs 48-erių vartininkas prilygina stebuklui.

– Tai pats sunkiausias sezonas mano gyvenime, – neslėpė V.Lekevičius. – Kad būtų išlaikyta komanda, namus tuštinau lyg „bomžas“ ar girtuoklis. Išleidau paskutinius litus. Tokių baisybių net susapnuoti neįmanoma. Anksčiau mėnesiu kitu vėlavę atlyginimai buvo tragedija, tačiau šiais metais – kažkoks košmaras.

Varžybose – dantis sukandę

– Kodėl metai buvo tragiški? Rodos, po pertraukos į pajėgiausių komandų lygą grįžęs „Atlantas“ turėjo jei ne klestėti, tai bent gyventi ramiai.

– Prieš sezoną viskas buvo gražu: gavome A lygos licenciją, priėmė į ją, turėjome rėmėjus, „švietėsi“ geras biudžetas. Tikrai net negalėjau pagalvoti, kad teks vargti. Puoselėjau viltį, jog grąžinsiu „Atlantui“ šlovę, prarastas pozicijas. Tačiau atsisakius pagrindiniam rėmėjui pasipylė vargai. Įpusėjus sezonui nemaniau, jog baigsime pirmenybes. Buvo minčių pasitraukti iš čempionato. Tačiau šiandien džiaugiuosi, kad taip nepasielgiau, išsaugojau vietą A lygoje. Šiandien, kai nutilo aistros stadionuose, džiaugiuosi vyrais, kurie žaidė net esant tokiai situacijai. Džiaugiuosi ir savimi, kad radau kažkiek pinigų kelionėms, maistpinigiams, varžybų organizavimui. Rezultatai... Suprantu, kad jie garbės nedaro. Bet dalyvavome dantis sukandę, kad išsaugotume vietą A lygoje. Jei iškristume, vėl būtų sunku į ją grįžti.

Žaidžiant laikas sustoja

– Visa Lietuva stebėjosi, kai, būdamas brandaus amžiaus, grįžote į didįjį futbolą. Kartu tapote vyriausiu futbolininku, rungtyniavusiu A lygoje.

– Taip susiklostė, kad vienas vartininkas baigė sportuoti, kitas išvyko studijuoti, trečias – patyrė traumą. Iš pradžių maniau, jog reikės vartus ginti keletą varžybų, o išėjo, kad teko tai daryti iki čempionato pabaigos. Kai komanda stipri, tai ir vartininkui yra mažiau darbo, o kai silpna – vartininkas būna lyg taikinys.

– Koks jausmas, kai į vartus vienas po kito krito 13 įvarčių?

– Neklausk. Žiūri į švieslentę, o joje laikas sustojęs, gyvenimas – irgi. Ir nieko padaryti negali. Žaidėjų prašai kovoti, o jie nebebėga. Tave varžovai muša, iš tavęs tyčiojasi. Praleisti net dešimt įvarčių, nekalbant apie tryliką – nepakeliama kančia. Sportininkai gali suprasti. Tegul džiaugiasi įkąsti norintys kritikai.

– Sezonui įpusėjus tunelio gale sušvito žiburėlis, mat į „Atlantą“ įsiliejo futbolininkų banga iš Alytaus. Tačiau savotiška injekcija nepadėjo komandai šoktelėti į viršų.

– Susiradau alytiškį Ričardą Grigaliūną, sutikusį padėti. Jis pasikvietė būrelį žaidėjų iš savo miesto. Maniau, bus lengviau kovoti dėl vietos lygoje, viena kita pergalė palengvintų mūsų situaciją. Tačiau taip nebuvo. Tiesa, išskyrus kai kurias rungtynes, daugeliui mus įveikti nebuvo lengva, tačiau ir mes taškų nerinkome. Bent malonu, kad lemiamą mačą su „Klaipėda“ mes baigėme palankiu rezultatu. Varžovai šiai akistatai metė visas jėgas, jie sukūrė daugiau progų, tačiau atsilaikėme. Tolesni įvykiai parodė, jog mums pakako lygiųjų, kad išsilaikytume 11-oje vietoje.

„Tuoktuvės“ kelia klausimų

– Daugelį futbolo mėgėjų kamuoja klausimas, ar liks „Atlantas“?

– Konkrečiau atsakyti galėsiu už pusės mėnesio ar mėnesio.

– Visi šneka apie dviejų A lygos nevykėlių – „Atlanto“ ir „Klaipėdos“ jungtuves.

– Daug kas reikalauja, kad abi miesto komandos susijungtų, nes miesto vadovai garantuoja finansavimą vienam klubui. Manau, jungtis reikėjo 2009-aisiais, kai „Atlantas“ žaidė 2-oje lygoje. Tada mes turėjome pinigų, galėjome šlietis su tuomet 1-oje lygoje rungtyniavusia „Klaipėdos“ pradininke – „Glestum“ ekipa. Kodėl tuokart nepasiūlė?

– Tai jūs esate prieš vieną komandą?

– Ne, nesu, tačiau mane kankina nemažai klausimų, juolab kad abu klubai turi nemenkų skolų. Jiems susijungus bendra skola būtų dar didesnė. Ar mūsų sumestų į vieną krūvą pinigų užteks klubui? Skolas grąžinus, neliks pinigų žaidėjams – ir vėl tas pats liūnas. Kodėl mūsų brangaus miesto pavadinimo ekipai niekas nepadėjo per tuos dvejus metus, kad jis klestėtų? Jame gi nebuvo V.Lekevičiaus, dėl kurio neva dažnas verslininkas neatveria piniginės. Jei miesto vadovams atrodo, kad „vestuvės“ neišvengiamos – pagrindu reikia pasirinkti vieną klubą. „Atlanto“ situacija šiandien geresnė – liko A lygoje, visiems klaipėdiečiams brangus vardas, dar klube yra turto. O žmonės iš „Klaipėdos“ tik gražiai šneka. Ar susijungę neatrodysime taip pat juokingai, kaip šįmet?  Kad futbolas mieste gyvuotų, reikia bent pusės milijono – kaip „Neptūno“ krepšininkams. Ir padaryti savotišką piramidę. A lygoje žaidžiančiai komandai duoti 200 tūkstančių litų, 1-ojoje – 100, 2-ojoje – 50, likusius pinigus paskirstyti futbolo mokykloms, miesto pirmenybėms, įvairaus amžiaus jaunųjų futbolininkų varžyboms. Šiandien miesto valdininkai įdomiai dėsto: jei susijungsite – gausite pinigų, o jei ne – iš viso negausite.

– Nepavykus susijungti, ar turite antrą gelbėjimosi planą?

– Jei atsirastų turtingų šaunuolių rėmėjų, norinčių padėti „Atlantui“, – aš pasitraukčiau. Noriu poilsio. Šiaip nesėdžiu sudėjęs rankas, rimtai kalbuosi su verslininkais.

– Vasarą minėjote, kad komanda laukia turtingų žmonių iš Rusijos. Ar derybos su jais nutrūko?

– Ne. Neatmetu šio varianto. Tačiau viskas vyksta daug lėčiau, nei norėtųsi.