Jauni, kol kuriame ir mylime

"Kol žmogus turi mėgstamą užsiėmimą, jaučia polėkį ir meilę, puoselėja pagarbą, tol jis yra jaunas, – įsitikinusi N.Jovarienė. – Įvairios saviraiškos formos, kitaip nei tiesioginis darbas, skatina žmogaus smalsumą, kūrybiškumą – verčia nuolat atsinaujinti."

Paskata puoselėti kūrybiškumą Nijolei tapo septyni garsiausio pasaulyje italo, mokslininko ir menininko Leonardo da Vinci gyvenimo principai. Juos kiekvienas žmogus gali sėkmingai panaudoti savo tobulėjimui.

"Jei trumpai, tai pažinimo troškimas ir smalsus požiūris į gyvenimą, atkaklumas ir mokymasis iš savo patirties, taip pat ir klaidų, nuolatinis pojūčių tobulinimas ir derinimas, intuicijos ir humoro ugdymas, mokslo ir meno pusiausvyros, proto ir kūno harmonijos siekis, supratimas, kad visi mes ir visa, kas mus, žmones, supa – daiktai, objektai, reiškiniai tarpusavyje glaudžiai susiję, galiausiai – savo paskirties Žemėje suvokimas, – vardija pašnekovė ir pabrėžia: – Žmogui naudinga mokytis visą gyvenimą – ieškoti, atrasti, džiaugtis."

Atrodo, ne tik aš, bet ir pačios detalės renkasi mane – jaučiu jų energiją.

Savo pasirinkimo nesigaili

J.Naujalio muzikos gimnazijoje vokiečių kalbą dėstanti N.Jovarienė prisipažįsta, kad nuo mažens mokėjo pastebėti grožį, jautė didelį potraukį menui. Besimokydama paskutinėse klasėse mergina ne kartą pagalvodavo apie mokslus S.Žuko taikomojo meno technikume, tačiau jai labai patiko ir puikiai sekėsi vokiečių kalba – šis dalykas mokykloje buvo sustiprintas. Tėvų paskatinta Nijolė nusprendė Vilniaus universitete studijuoti germanistiką, tikina, kad nė karto nesigailėjo šio savo pasirinkimo.

"Pirma, man imponuoja šios šalies kultūra – tai pasaulinė klasika literatūroje, muzikoje, mene, architektūroje, itin turtingas tautinis paveldas, įkvepia tvarka ir darbštumas. Antra, man labai pasisekė: vos baigusi universitetą atėjau dirbti į muzikos gimnaziją, esu apsupta nuoširdžių, labai kūrybingų, talentingų, savo profesiją mėgstančių asmenybių, – sako N.Jovarienė. – O man gyvybiškai svarbų potraukį menui ir kūrybai padeda išreikšti laisvalaikio pomėgiai ir asmeninė saviugda."

Laisvalaikio džiaugsmai

Vienas iš pedagogės pomėgių, kurio ji itin neviešina ir palieka džiaugtis tik savo artimiesiems bei draugams, – fotografija. Nijolė visada ima su savimi fotoaparatą tiek išvykose po Lietuvą, tiek kelionėse po užsienį, kas metai pristato vis kitai temai skirtą fotografijų ciklą. Objektyvas fiksuoja labai netradicinius, unikalius dalykus, į kuriuos retas kas kreipia dėmesį: pavyzdžiui, pernai ji sukūrė ciklą "Rankos", užfiksavo tiek realiai egzistuojančių žmonių rankas, tiek meno objektus, kuriuose jos įamžintos, – paveikslus, skulptūras, piešinius. Dar ankstesnis ciklas – "Batai", o prieš jį fotografės dėmesio centre buvo paukščiai, liūtai, krėslai-kėdės, laivai.

Prisiminus, kokioje gimnazijoje N.Jovarienė mokytojauja, neverta stebėtis, kad muzika – dalis jos laisvalaikio. Pedagogei kiekvienas savaip imponuoja įvairūs muzikos stiliai, ji ne tik klausosi įrašų, bet ir groja mušamaisiais instrumentais. Prie jų pašnekovė prisėda norėdama atsipalaiduoti, pailsėti arba, atvirkščiai, įsikrauti energijos, puoselėja svajonę išmokti pagroti grupės OMD dainą "Maid of Orleans".

Savirealizacijos paieškos

Muzikinis fonas Nijolei svarbus ir kuriant papuošalus – daro įtaką aksesuarų stilistikai: rudenį ji mėgaujasi džiazu, tad gimsta sodrių spalvų aksesuarai, pavasarį ir vasarą skambantis rokas įkvepia lengvesnes formas, žiemos tylą virpinanti sakrali, klasikinė muzika skatina gilios prasmės paieškoms – papuošalai masyvesni, sudėtingesni.

"Nesu juvelyrė, esu dailiųjų metalo dirbinių kūrėja – patikslina N.Jovarienė. Ant jos darbo stalo daugybė skirtingų įrankių, stovi priekalas, lituoklis. – Abu jie – tėvelio palikimas."

Nijolė ištraukia dėžę su cheminių medžiagų buteliukais – jas ji naudoja dirbdama su metalu, dažniausia – bronzos apdailoje įvairiems efektams išgauti, emalei, kurią labai mėgsta, lieti.

Kas gi paskatino vokiečių kalbos mokytoją susidomėti ir baigti šią visai nemoterišką specialybę? Dukrai Gertrūdai baigus A.Martinaičio dailės mokyklą abi pajuokavo, kad ir mama tai gali padaryti. Ir iš tiesų – įstojo, mokėsi, o vėliau atrado Vilijampolės dailės centrą, į kurį skubėjo po darbo. Patiko tai, kad čia nebuvo jokio diktato, rinkosi vaikai, jaunimas ir brandžios asmenybės, žmonės ateidavo šeimomis – tapė, kūrė vitražus, dirbo su emale, rengė parodas. Centro vadovas, juvelyrikos meistras dėstytojas Egidijus Strackas mokėjo visus suburti, įkvėpti, palaikyti.

"Tokius centrus pavadinčiau kūrybinių ir tvirtų emocinių ryšių erdve. Jų galėtų būti kuo daugiau, nes vaikai, tėvai ir seneliai gali kartu kūrybiškai praleisti laiką, o palaikydami artimus ryšius visi jaučiasi laimingi, kartu didėja žmonių savivertė, pasitikėjimas savo jėgomis", – atkreipia dėmesį pedagogė ir labai apgailestauja, kad šis centras jau uždarytas.

N.Jovarienei labai patiko dirbti su emale. Jos neeilinius gebėjimus, savitą meninę koncepciją, trauką drąsiems eksperimentams pastebėjo ir E.Strackas, tad dėstytojo palaikyta 2015 m. Nijolė pasinaudojo mokymuisi visą gyvenimą skirta ES programa ir įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą. Diplomo gavimo proga ji surengė parodą "Sakrali buitis".

"Pirmą savo darbą "Angelas ir sniegas" įrėminau – jis man labai brangus, tad puošia namų svetainę. Puoselėju tradicijas kas sezoną sukurti po papuošalų kolekciją konkrečia tema ir draugus, artimus žmones sukviečiu į savo darbų parodą.

Mano kūriniai buvo eksponuojami "Perkūno namuose" (paroda "Metalo švelni esatis"), galerijoje "Balta" (paroda "Metalo metamorfozės"), pristatyti Berlyno rotušėje vykusioje lietuvių menininkų parodoje "8", – pasakoja Nijolė. – Esu dėkinga parodų organizatorei menotyrininkei Gabrielei Kuizinaitei, dėstytojui E.Strackui, kuris paskatino dirbti su emale, išbandyti įvairias koncepcijas, identifikuoti ir atrasti savitą stilių."

Vertė ir pagarba istorijai

N.Jovarienės kuriami aksesuarai – išskirtiniai: intriguoja originaliomis formomis, išraiškingomis faktūromis, nėrinius primenančia tekstūra, akį traukia įdomiomis, senovinėmis detalėmis. Gelsvai žalsvą bronzos atspalvį pabrėžia santūrus perlų, Murano stiklo spindesys, jaukumą papuošalams suteikia emalė, įspūdį kuria masyvios krištolinės detalės. Segėse, pakabukuose seni archajiški daikčiukai atgimsta antram gyvenimui ir ne tik įprasmina menišką autorės viziją – skleidžia jausmą, pagarbą praeičiai.

"Visų mano kuriamų aksesuarų pagrindas – prietaisų, laikrodžių ir mechanizmų detalės, tarp jų – net vargonų klavišai, rankenėlės nuo baldų ir indų, stalo įrankiai, krištoliniai šviestuvų elementai, kiekvienas kantriai laukia savo eilės, – rodo pilną gėrybių dėžę Nijolė. – Visada mėgau retenybes. Vertinu prasmingumą, originalumą, o, svarbiausia, patį kūrybos procesą – tai įdomi kelionė po laiką ir erdvę, pilna keisčiausių emocijų ir atradimų, tai estetinis jautrumas skirtingų epochų kultūrai.

Mūsų laikmetis – fantastiškų technologijų, plačių technikos galimybių ir vis naujų atradimų metas. Labai svarbu į jį įsilieti ir mano kartos atstovams – galime daug ko išmokti, pritapti ir pritaikyti."

Didelį įkvėpimą kūrėjai dovanoja ir pagarbus požiūris į visą kūriniją, knygos, kelionės po muziejus, drąsiau ieškoti savitumo skatina garsaus menininko Keitho Lo Bue aksesuarai, mados istoriko Aleksandro Vasiljevo knygos.

Subtilus ryšys su papuošalu

Aksesuarams naudojamas senoviškas detales, o neretai ir kūrybinius sumanymus Nijolė atranda sendaikčių turguose, kuriuos visad aplanko viešėdama Vokietijoje, Londone ar Amsterdame.

"Žaviuosi šių daiktų grožiu, noriu suteikti jiems naują erdvę ir gyvenimą, pasitelkdama savo kūrybingumą bandau juos atkovoti iš užmaršties, – pasakoja N.Jovarienė. – Yra daug gražių daiktų, bet įsigyju tik tuos, kurie iš karto sužadina vaizduotę – matau, ką galiu iš jų sukurti. Atrodo, ne tik aš, bet ir pačios detalės renkasi mane – jaučiu jų energiją."

Vis dėlto kūrybos procese vyksta ne viena transformacija: iš anksto nupieštas eskizas vis keičiasi – atsiranda ne tik kitos spalvos, dekoro elementai, kinta ir forma.

Nijolei svarbu išsaugoti šių daiktų atminimą, todėl kūryba, koncepcija, darbas – delikatūs. Ji vis savęs paklausia: ar toms senoms detalėms patiks naujoje erdvėje, ar jos nepraras unikalumo.

Aksesuarų kūrėja puoselėja išskirtinį įprotį – veda kūrybos dienoraštį. Jame – tiek eskizai, tiek aprašai, kas įkvėpė, kokias medžiagas naudojo, kaip sekėsi, kokios emocijos lydėjo. Pašnekovė įsitikinusi, kad meninę išmonę skatina tiek džiaugsmas, patiriamas dirbant, tiek originalių idėjų fiksavimas.

Pasak N.Jovarienės, jos kuriami papuošalai savo stilistika labiausiai artimi bizantiškam stiliui, kuriame dominavo dvasios kultūra. Neatsitiktinai šiuos papuošalus renkasi individualų stilių puoselėjančios, stiprios, meniškos, charizmatiškos asmenybės, kurioms puikiai sekasi rasti ryšį su papuošalu, mėgautis jo skleidžiama energetika ir jaustis pakylėtoms. Prisijaukinti išskirtinės stilistikos aksesuarai ypatingi: ta pati segė, pakabukas tiks tiek prie kasdienio baltų marškinių bei džinsų dueto, tiek papuoš šimtmečio klasika tapusią juodą suknelę.

"Kai kuri įkvėpta savo polėkių, pojūčių, entuziazmo ir ekscentriškumo – neignoruoji savitumo, tai ir menas – išskirtinis. Kai galvoji, kas praeityje buvo gera ir gražu, tai ir dabartį labiau vertini ir brangini", – pabrėžia Nijolė.