Kalbėdama apie mūzas ir moteriai būtiniausius asmenybės bruožus, kūrėja vis minėjo meilę sau, vidinę harmoniją, gyvenimu spindinčias akis... Ir išties, žvelgdamas į pačią Ingridą, negali nepastebėti iš jos sklindančios ramybės, charizmos ir švelnaus moteriškumo.

– Jūsų, kaip kūrėjos, kelias trunka jau nebe pirmus metus. Kaip nuo savo verslo pradžios pasikeitėte kaip asmenybė? Kas tai lėmė?

– Manau, kad asmenybė, charakteris keičiasi nuolatos. Bėgant metams bręsti, keičiasi požiūris. Per septynerius metus labai pasikeitė mano požiūris į moterį, kadangi susiduriu su labai daug ir skirtingų moterų, gyvenančių skirtingus gyvenimus, turinčių skirtingas pasaulėžiūras. Skiriasi ir jų vestuvių planavimo samprata. Kiekviena klientė atskleidžia informaciją apie save, o pagal tai, kokią energetiką ji spinduliuoja – ir kuri jai drabužį. Mano darbe labai svarbu išmanyti psichologiją. Stengiuosi ir kasdienybėje, ir klientėms perteikti idėją, kad pirmiausia turi mylėti save ir jei sugebi priimti save tokią, kokia esi, gerai jaustis būdama savimi, šį jausmą spinduliuoji ir aplinkai. Tada ir kiti žmonės mato, kad esi laiminga, tau viskas gerai, tu švyti –  tokiu atveju automatiškai viskas puikiai sekasi.

– Ko išmokote iš savo klienčių?

– Manau, bet koks bendravimas yra tam tikri informacijos mainai – mokaisi iš kiekvieno žmogaus, su kuriuo bendrauji. Iš jaunų merginų galima pasimokyti valiūkiškumo, džiaugsmo, laimės, iš vyresnių moterų – pasitikėjimo savimi... Kiekviena diena yra pamoka.

– Neseniai persikraustėte į Vilnių. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Ar jau spėjote prisijaukinti naują miestą?

– Visus septynerius metus, kai dirbu, daug laiko praleisdavau ir Vilniuje, tad tai man nebuvo visiškai nauja. Ten turiu labai daug draugų, pažinčių, taigi tai buvo tiesiog dar vienas žingsnis pirmyn. Planuoju likti ir Kaune, tačiau sostinėje – labai daug klientūros.

– Ar, persikėlus iš Kauno į Vilnių, smarkiai pasikeitė jūsų klienčių ratas?

– Kadangi kuriu vestuvines sukneles, o paprastai moterys tikisi tekėti tik kartą, mano klientės nuolat keičiasi. Tačiau jų ratas, persikrausčius į Vilnių, smarkiai prasiplėtė, nes moterys, kurios yra labai užimtos, tiesiog nerasdavo laiko kelionei iki Kauno, o gyvenančioms Vilniuje dabar gerokai patogiau atvykti.

– Galbūt Vilniaus ir Kauno moterys skiriasi charakteriu, stiliaus pojūčiu?

– Šių miestų gatvės mada išties skirtinga. Vilniuje jaunimas daug laisvesnis, Kaune yra kiek kitaip, pavyzdžiui, vis dar vyrauja baimė išeiti į gatvę nepasidažiusiai. Tačiau, bėgant laikui, keičiasi ir šios tendencijos. Kalbant apie mano klientūrą, moterys yra iš visos Lietuvos ar net užsienio ir renkasi tokį suknelių stilių, kokį diktuoju aš.

– O vis dėlto geresni klientai – draugai ar nepažįstami žmonės?

– Geresnis klientas tas, kurio nepažįsti! Su draugais gerokai sunkiau. Kai yra labai artimas ryšis su žmogumi, kuriam kuri drabužį, dažnai pažįsti jį per gerai ir tavo turima nuomonė, koks drabužis turėtų būti, dažnai pakiša koją, neretai bijai padaryti ne taip. O kai žmogus svetimas, šiek tiek su juo pabendravus ir pasitelkus psichologinius įgūdžius, tiesiog nuskaitai jo atsinešamą informaciją apie save ir viskas išsilieja ant popieriaus.

– Ar pasitaiko situacijų, kai klientės norai kardinaliai kertasi su jūsų vizija? Kaip sprendžiate tokias situacijas? Vadovaujatės taisykle, kad klientas visada teisus ar vis dėlto bandote įtikinti pakeisti nuomonę?

– Negaliu perlipti per save, jeigu matau, kad žmogus atrodys negražiai – tikrai nesutiksiu siūti tokio drabužio, geriau visai atsisakysiu darbo. Juk kentėtų ir mano reputacija, be to, nenoriu, kad žmogus atrodytų juokingai kitų akyse, nors jam pačiam galbūt tai atrodys ir gražu. Tačiau per septynerius mano karjeros metus toks atvejis, kai teko atsisakyti dirbti su klientu, pasitaikė tik kartą. Dažniausiai pavyksta rasti kompromisą, o galutiniu rezultatu klientės lieka labai patenkintos.

– O gal pasitaiko nuotakų siaubūnių, dėl streso prieš vestuves  virstančių sunkiai sukalbamomis ir suprantamomis moterimis?

– Su tokiu atveju susidūriau tik vieną kartą, tačiau kiek žinau, ta nuotaka iki šiol nėra susituokusi, nes pats gyvenimas pakoregavo kitaip, galbūt prie to prisidėjo ir begalinis stresas. Apskritai manau, kad, prieš einant siūtis suknelės, reikėtų tiesiog atsipalaiduoti ir pasitikėti profesionalu. Tokiam žmogui ir kurti kur kas paprasčiau.

– Gal pastebėjote tendencijų, kaip per laiką pasikeitė lietuvaičių skonis, norai?

– Nuotakos tapo kur kas drąsesnės, nebebijo vilktis trumpų suknyčių, nebebijo spalvų. Maždaug 40 proc. mano nuotakų suknelių – ne baltos, o kūno, persikinės, įvairių pastelinių spalvų. Moterys nebebijo atrodyti taip, kaip nori, nes anksčiau dar buvo stereotipas: mama pasakė, tėvai sumokėjo... Dabar, jei yra noro tekėti su rožine blizgančia suknele, moterys taip ir daro. Tai labai džiugūs pokyčiai.

– Apie kokią moterį galvojate kurdama savo drabužius? Ar turite mūzą?

– Mano mūza – moteris, kuri tikrai myli save, žino, kad nori atrodyti seksualiai, gražiai, pasitiki savimi ir nebijo atskleisti savo geriausių savybių, eina per gyvenimą drąsiai. Juk dažnai moterys bijo parodyti tai, ką turi gražiausio, verčiau stengiasi  pabūti pilkomis pelytėmis. Kalbant apie kokretų asmenį, kasmet, kuriant naują kolekciją, mano mūza vis kita – paskutinės kolekcijos mūza buvo Karina Krysko-Skambinė, o kas taps šios kolekcijos veidu, dar nežinau.

– Kokios trys moters savybės jus labiausiai žavi?

– Meilė sau, pasitikėjimas savimi ir gyvai švytinčios akis.

– Ar, jūsų manymu, menininkui yra svarbus komfortas? O galbūt atvirkščiai, jo, kaip kūrybiškos sielos žmogaus, neturėtų dominti materialios vertybės, patogumai, prabanga?

– Dirbu tikrai ne dėl pinigų, o atlygis už suknelę yra tarsi popieriukas ar skaičiukai, bet ne pagrindinė pasitenkinimo priežastis ar tai, dėl ko gyveni. Žinoma, pinigai suteikia komfortą, saugumo jausmą, juolab kad auginu dukrytę, už kurią esu atsakinga. Tačiau jei pagrindinis mano prioritetas būtų pinigai, galbūt štampuočiau masinius dalykus, turėdama tikslą  kuo daugiau jų parduoti.

– Kas jums pačiai, kaip menininkei, gyvenime yra svarbu? Be ko negalėtumėte kurti?

– Be vidinės ramybės. Jeigu jaučiu didelį stresą ar labai nesiseka man ar mano artimiausiems žmonėms, negaliu susikoncentruoti į kūrybą. Vidinės ramybės semiuosi iš kelionių, knygų, pokalbių su draugais.

– Kokį menininką, nebūtinai mados kūrėją, galėtumėte įvardyti kaip savo srities genijų?

– Pablo Picasso – jis labai žavi mane savo kiek išprotėjusia asmenybe ir genialia kūryba. Didžiausi mano autoritetai iš mados pasaulio – dizaineriai Elie Saabas, Zuhairas Muradas.

– Kaip atrodo eilinė jūsų darbo diena?

– Atsikėlusi ryte paskaitau knygą, pasimankštinu, papusryčiauju, vykstu į darbą. Tuomet būtinai viena nueinu atsigerti kavos mieste ir ramiai peržiūriu artimiausias užduotis, planuojamus darbus su klientėmis, susitikimus. O tuomet jau prasideda darbas su mano komanda, siuvėjomis, susitikimai su klientėmis.

– O tobulas laisvadienis? Ar dažnai tokių turite?

– Labai mėgstu keliauti, galėčiau tai daryti ištisus metus. Idealus laisvadienis – gamtoje, su šeima, draugais, dviračiai ar ilgosios riedlentės, snieglentės žiemą ir kitoks aktyvus laisvalaikis. Žiemą tokių laisvadienių turiu daugiau, vasarą – pats darbymetis, tad laisvo laiko atrasti sunkiau, tačiau, radusi laisvą minutę, stengiuosi neužmiršti šeimos.

– Kur ir kokią save įsivaizduojate po dešimties metų?

– Kai tą patį klausimą man uždavė prieš porą metų, atsakiau, kad save įsivaizduoju Vilniuje, turinčią savo mados namus ir kuriant klientėms, galbūt net turint masinę kolekciją. Dalis to jau spėjo išsipildyti. Norėčiau turėti mados namus ar vietas, kur būtų prekiaujama mano kūryba Europoje ar net toliau, taip pat didelę renginių organizavimo firmą. Organizavau "Fashion Bazaar", ne tik kuriu sukneles, bet padedu save realizuoti  kitiems menininkams. Tikiuosi, kad tai gyvuos, o mano sukneles dėvės ne tik dalis Lietuvos, bet ir užsienio nuotakų.

– Jei šiuo metu rengtumėtės vestuvėms, kokį nuotakos įvaizdį pasirinktumėte pati?

– Nė neįsivaizduoju. Jei dabar reikėtų pasisiūti suknelę, greičiausiai mano įvaizdis būtų bohemiškas, puoščiausi gėlių vainiku ir paprasta nėrinių suknele. Pačios vestuvės būtų paprastos, nedidukės, ant jūros kranto – nuoširdi ir tikra šventė.