– Knygynuose neseniai pasirodė jūsų nauja knyga "Kūno gerovės programa: Valgyk, judėk, mylėk", kurioje tęsiate anksčiau išleistoje knygoje "Kaip gyveni, taip ir atrodai" pradėtą temą. Įdomu būtų sužinoti – o nuo ko viskas prasidėjo? Kur pasirodė pirmoji jūsų publikacija?

– "Kauno dienoje", žinoma. Mano gimtojo miesto laikraštyje – ir tai buvo trumputėlė informaciją – nepatikėsite – apie kūno gerovę. Tik tiek, kad tada mėgta kartoti, jog sportas – sveikata ir rašiau apie sunkiaatlečius (sunkumų kilnotojus).

– Savo knygose rašote, jog buvo momentų, kai pats, švelniai tariant, nebuvote geriausios fizinės formos. Kaip motyvuodavote save sunkiausiais momentais, kai norėdavosi viską mesti ir įsitaisyti ant sofos su šaltu alumi ir maišeliu traškučių?

– Nuo teisybės nepabėgsi. Visų pirma, esu tipiškas šiaurietis, taigi, mano kūno konstitucija yra veikiau griozdiška negu elegantiška, o ir riebalus kaupiu greitai ir efektyviai, tad jei bent kiek apsileidžiu – tunku beregint. Turėkite šią aplinkybę omenyje, mieli gentainiai! Kita vertus, motyvuotis man gal buvo kiek lengviau negu daugumai žmonių, kadangi rūpinimasis kūno gerove ir sveikata yra mano specialybė, kurią įgijau irgi Kaune, Lietuvos sporto universitete, kuris anuomet vadinosi Kūno kultūros institutu, o vėliau – akademija. Žodžiu, tuo laikotarpiu, kai buvau gerokai apkerpėjęs – tiesiog pats sau prisitaikiau profesines žinias. Kita vertus, laikausi nuomonės, kad geras yra tas mokytojas, kuris moko ir savo pavyzdžiu – manęs neįtikina, kad turi kompetencijos tie treneriai ir ypač dietologai, kurių pačių atsikišę pilvai.

– Galbūt yra asmenybių iš sporto pasaulio, kurias laikote savo autoritetais ir įkvėpėjais?

– Yra tokių, kuriuos labai gerbiu ir iš kurių mokausi, ir, beje, jie visai nebūtinai iš sporto pasaulio. Diapazonas čia gana platus – nuo penkiskart Mr. Olympia titulo (aukščiausias įmanomas lygmuo profesionaliame kultūrizme) laimėtojo Doriano Yates, kuris man visų pirma labai patinka būtent dėl savo treniruočių filosofijos ir metodikos, o ne dėl kūno proporcijų, iki bengalų jogo ir filosofo Vivekanandos, kurio veikalus skaitydamas apie jogą, kaip reiškinį, o taip pat apie tai, kas vyksta ir ką mes patys veikiame gyvenime, supratau daugiau nei iš bet kokio kito šaltinio, išskyrus asmeninę patirtį.

– Kiek laiko ir dėmesio šiuo metu savo kūno bei dvasios tobulėjimui skiriate jūs pats? Gal turite kasdienių geros savijautos ritualų?

– Turiu, žinoma, ir darau tai ištisai ir nuolatos, tik man į galvą neatėjo tų savo praktikų pavadinti poetišku žodžiu "ritualai". Kalbama apie tokius kasdienius dalykus, kaip dienotvarkė, mityba bei mankšta – taip, aš visa tai stengiuosi daryti nuosekliai ir visiškai sąmoningai. Žiūriu, ką valgau, kadangi iš to, kas patenka į mano kūną, vėliau tas kūnas ir yra perdaromas. Nuolatos duodu raumenims (įskaitant širdį) bei sąnariams fizinio krūvio, kadangi nenaudojamas arklas rūdija greičiau už tą, kuriuo žemę aria. Tai tokie ir yra tie mano ritualai, o darau tai visą laiką, o ne kažkiek valandų per dieną ar savaitę. Tiesiog taip gyvenu, to ir kitiems linkiu bei mokau.

– Galbūt turite ir mažų, ne itin sveikai gyvensenai tinkančių silpnybių, pavyzdžiui, mėgstate kubietišką cigarą ar gabalėlį šokoladinio pyrago po gardžios vakarienės?

– Mažų silpnybių neturiu, tiktai didelių. Kita vertus, nei cigarų, nei šokolado (teatleidžia man moterys) dėl manęs galėtų ir nebūti. Nieko aš tame šokolade tokio ypatingo nematau. Na, o dūmuose tai išvis...

– Turite vaikų. Ar netenka pasiginčyti su jais, bandant įrodyti, jog iš jaunimo mėgstamo greito maisto žalos daugiau negu naudos? O galbūt vaikai jau perėmė jūsų sveikos mitybos filosofiją?

– Su vaikais aš nesiginčiju, o juos auklėju. Kitas klausimas – kiek sėkmingai. Bet šiaip ar taip, o realiomis sąlygomis visiškai išvalyti šiukšliamaistį iš jų meniu – juk valgoma ne tik namuose – kažin ar įmanoma? Tačiau tikiuosi, kad jiems bręstant (kalbu apie tris jauniausius savo vaikus) ir bundant seksualinei raiškai, atsiras kitokio pobūdžio motyvacija prisižiūrėti savo išvaizdą. Palauksime.

– Kaip vertinate pastaruoju metu itin sparčiai išpopuliarėjusią sveikos gyvensenos madą? Ar nemanote, jog dauguma žmonių, socialiniuose tinkluose besigiriančių kroso metu nubėgtais kilometrais ar veganiškais pietumis, tai daro ne dėl savęs, o labiau dėl aplinkinių pripažinimo?

– Visų pirma, aš nematau jokios "sparčiai išpopuliarėjusios sveikos gyvensenos mados". Kur jinai? Lietuviai – tiek vyrai, tiek ir moterys – yra labiausiai apsileidę ir nutukę iš visų posovietinės erdvės tautų (duomenys iš Britų karališkosios medicinos kolegijos atlikto tyrimo) – tad kur čia ta sveika gyvensena? Ir tikėtis, kad šiukšliamaisčio industrijai didinant apsukas kas nors labai gerės, kažin ar yra priežasčių. Deja. O antra – veganiški pietūs, mano požiūriu, neturi nieko bendro su sveika gyvensena, bet galbūt turi su kokia nors mada ar išmoktu elgesio modeliu, pavyzdžiui, jūsų klausime paminėtu polinkiu viešai girtis, koks tu ypatingas ir išskirtinis, nes štai nevalgai mėsos.

– O ką pasakytumėte tokiems žmonėms, kurie dabartiniam sveikatingumo kultui atkakliai priešinasi – didžiuodamiesi valgo greitą maistą, nevengia taurelės, o laisvalaikį mieliau leidžia be papildomo fizinio aktyvumo? Palaikote nuomonę, kad jei jiems gerai, gerai ir visiems kitiems?

– Čia turbūt apie Užkalnį paklausėte. Na, apsileidėliai ir nutukėliai ir yra apsileidėliai ir nutukėliai, o tie, kurie dar ir savimi patenkinti (ar dėl begalinio tingumo ir polinkio meluoti tokie dedasi) yra savimi patenkinti apsileidėliai ir nutukėliai.

Nemažai sporto trenerių bei mitybos specialistų palaiko vadinamąją "80/20" filosofiją, kuri daugiausia laiko rekomenduoja sportuoti bei maitintis sveikai, o likusį penktadalį – tiesiog gyventi, neatimant iš savęs lėkštės makaronų, deserto ar taurės vyno. Pagrindinė šios filosofijos idėja ta, kad joks žmogus neatsilaikys visą gyvenimą misdamas vien salotomis ar liesa vištos krūtinėle, o nutrūkęs nuo pavadžio, ilgai nenorės pažvelgti į sveiką gyvenseną. Ką apie tai manote jūs?

Manau, kad laikyti save ant pavadžio, juo labiau – ant trumpo, nėra geras pasirinkimas. Niekas – pabrėžiu tai – niekas negali visą laiką gyventi tokiu režimu, kaip varžyboms besiruošianti fitnesiukė ar kultūristas. Fiziologija neatlaikytų. Todėl tai, ką aš vadinu Kūno gerove, yra ne dar viena badmiriavimo dieta, o kaip tik patogi (sakyčiau – patogiausia) maitinimosi bei mankštinimosi programa, kuria vadovaujantis galima ir vyno išgerti (aš ir pats tai darau), ir makaronų suvalgyti. Aišku, tiek vynas, tiek makaronai mitybos požiūriu yra gryniausi angliavandeniai (tešla), o prisimenant, kad tai, ką į savo kūną dedame, vėliau tuo kūnu ir virsta, verta pagalvoti, ar norime patys virsti į tešlą. Tačiau "užsukti visus kraniukus" iki tokio laipsnio, kad net pamirštum, koks makaronų skonis, kažin ar verta ir ar veiksminga žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą.

– O kaip vertinate griežtas dietas, iškrovos dienas? Ar tai veiksminga priemonė norint sumažinti apimtis, išsivalyti organizmą? O galbūt tik per griežtas ir nereikalingas savęs kankinimas?

– Vertinu neigiamai. Vienareikšmiškai.

– Kokių trijų įpročių reikėtų atsisakyti norintiesiems gražaus kūno?

– Gal geriau paieškokime, kokių trijų įpročių reikėtų? Visų pirma, reikia žinoti, ko nori ir ar nori iš tikrųjų? Antra – kodėl to nori? Tai ir yra motyvacijos pamatas, kurio nepadėjus – daryk ką nedaręs, o vis tiek laikui bėgant, paaiškės, kad viskas griūva, nes be pamatų joks statinys nesilaiko. Na, ir trečia – kaip tai padaryti? Čia jau tiesus kelias pas mane ar kitą šios srities specialistą, o tada prasideda praktinė reikalo dalis.

– Ar egzistuoja vienas universalus šablonas, norintiesiems padailinti kūno formas, pavyzdžiui, populiarus įsitikinimas, jog būtina vartoti kuo daugiau baltymų ir vengti angliavandenių? O galbūt kiekvienas esame vis kitoks ir reikėtų atsižvelgti, ko reikalauja būtent mūsų organizmas?

– Gamtos dėsniai – taigi, ir taikomi principai – yra visiems vienodi, tačiau kaip juos taikyti kiekvienu atveju, yra individualu. Tai priklauso nuo dviejų dalykų: nuo tikslų, kurių siekiama, ir nuo startinės organizmo būklės. Negali tuo pačiu režimu lavinti per keturiasdešimtmetį perkopusios trijų vaikų mamos, siekiančios apsitirpinti tą vaikus beauginant susikaupusį lajų (beje, labai sveikintinas siekis), ir lengvojo kultūrizmo varžyboms besiruošiančios jos devyniolikmetės dukros.

– Turbūt daugeliui teko susidurti su anekdotine situacija, kai viena draugė minta vien salotomis, tačiau vis vien vos įsispraudžia į L dydį, o kita nematydama vargo kemša picas ir tortus, tačiau kalorijos, atrodo, nei ant klubų, nei ant pilvuko nenugula. Kodėl taip yra?

– Taip nėra. Pasigilinus į situaciją visada paaiškėja, kad ta salotomis mintanti arba beveik nejuda, arba kai galutinai peralksta – nutrūksta ir apsiryja būtent angliavandeniais, o ta kemšančioji, kadangi soti, kaip tik jokių saldumynų nevalgo, nes yra soti nuo riebaus ir kaloringo tikro maisto, o dar ir juda gana daug. Va ir visa paslaptis.

– Cukrų esate pavadinęs "baltaisiais mirties milteliais". Kuo siūlytumėte šį nuodą keisti?

– Nesiūlau keisti, siūlau atsisakyti.

– Ar norintiesiems sportuoti įmanoma gerų rezultatų pasiekti savarankiškai, namuose, ar vis dėlto būtina profesionalaus trenerio priežiūra?

– Bent jau iš pradžių profesionalo pagalba būtina. Juk nesugalvojame savarankiškai išmokti vairuoti ir tai daryti tiesiog gatvėse – tad kodėl automobilis (laikinas daiktas, kuri sudaužius visada galima pakeisti nauju) saugomas labiau nei nuosavas kūnas, kuris dar ir vienkartinis?

– Dažnai pabrėžiate, kad savo mitybą reikėtų planuoti atsižvelgiant į krašto, kuriame gyvename, klimatą. Kokie produktai būtinai turėtų rasti kelią į lietuvio šaldytuvą?

– Riebi mėsa. Daržovės, mano požiūriu, visuose kraštuose gerai.

– Kūno gerovės paslapčių mokėtės ir iš Rišikešo jogų tolimuosiuose Himalajuose. Kaip manote, kokių pagrindinių gero gyvenimo paslapčių iš jų reikėtų pasisemti lietuviams?

– Jokios ten ne paslaptys. Joga – tai kaip tik tai, kur viskas labai logiška ir aišku. Tiesa, joga man – anaiptol ne ta gimnastikavimo praktika ir kojų ant ausų vyniojimas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet čia jau atskira tema. O Šivanandos ašramas Rišikeše – turbūt apskritai švariausia vieta šiaip jau nelabai tvarkingoje Indijoje. Pasimokyti kaip tik ir reikėtų to nuoseklaus logiškumo, o nesivaikyti menamų burtų. Ir tam, patikėkite, nebūtina trenktis į Rišikešą.

– Savo knygą apie kūno bei dvasios tobulinimą pavadinote "Kaip gyveni, taip ir atrodai", dabar pasirodė ir "Kūno gerovės programa" . Tad kaip reikėtų gyventi, kad ne tik atrodytume, bet ir jaustumėmės puikiai?

– Geriausias atsakymas būtų perskaityti tas knygas. Na, o jei trumpai – pradėkite nuo atsakymo į klausimą, ką jūs gyvenime veikiate ir ko iš tikrųjų – tai itin pabrėžiu – norite? Toliau jau išvestiniai dalykai, kylantys iš paminėtųjų.

– Esate parašęs romanų, išleidote poezijos knygą. Galbūt dar sulauksime jūsų kūrybos ir iš grožinės literatūros srities?

– Kad iš jūsų burnos į Dievo (ar leidėjų) ausį! Vienoje leidykloje kaip tik guli mano novelių knyga "Smėlio sakmė" ir laukia nesulaukia savo likimo. Tačiau tikėkimės, kad sulauks.