Seni džinsai tvarumo dirbtuvėse atstoja vadovėlį

– Kada ir kodėl jums kilo tokia idėja įkurti tekstilės atnaujinimo studiją?

– Vilniaus senamiestyje turime parduotuvėlę, kurioje prekiaujame įvairiais vyriškais aksesuarais. Prieš maždaug ketverius metus pradėjau galvoti, kad norėčiau išbandyti prekybą gaminiais iš antrinių žaliavų – netikėtą, bet aktualią šiam laikmečiui kryptį. Žvilgsnis nukrypo į džinsus, kurie tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dėvimi kasdien, didžiuliai jų kiekiai nuolat išmetami kaip prekybos likučiai ir atlikę po dėvėjimo, o galimybės atgimti beveik neturi.

Prieš pandemiją, kai Vilnių gausiai lankė turistai, gaminių iš perkurtų džinsų pasiūla atrodė kaip įdomi mūsų identiteto dalis. Mano pačios vaikystės prisiminimuose yra ir prekyba dėvėtais drabužiais, ir iš išardyto megztinio šį tą naujo mezganti močiutė ar persiuvanti mama. Šios patirtys ir formavo pasaulėjautą, vėl aktualią šiandien, klimato krizės akivaizdoje. Parduotuvėlės pasiūlą sudarė ne tik mano pačios kurti aksesuarai, bet ir kitų Lietuvoje iš džinso siuvančių žmonių darbai. Netrukus pasimatė ir teigiamų, ir neigiamų tokios pasiūlos pusių.

Smagioji pusė – aktuali tema. Kiekvienas užsukęs prisimindavo savo mėgstamiausių ar nemėgstamiausių džinsų istorijas, bandymus taisyti ir pernaudoti. Pokalbiai nusitęsdavo į tekstilės pramonės ir atliekų keliamus iššūkius, pirkimo ir naudojimo įpročius. Užsukę vokiečiai ar skandinavai stebėdavosi, kad mes Lietuvoje jau kalbame šia tema ir esame tiek pažangūs, jog gyvuojame iš prekybos antriniais gaminiais. Švedijoje, beje, yra visas prekybos centras, skirtas antro šanso laukiantiems daiktams, atsakingai pagamintam maistui ir tvarios gyvensenos idėjoms. Lietuviai girdavo gaminius, dėkodavo už idėją ir planuodavo pabandyti pasidaryti patys. Viena vertus – šaunu įkvėpti kitus. Blogoji pusė, kad įkvėpimu nuomos ir mokesčių nepadengsi. Ne vieną atbaidydavo kaina, pavyzdžiui, už prijuostę – 30 eurų, už kilimėlį – 40 eurų, už sėdmaišį – 90 eurų. Bet juk gamyba iš antrinių žaliavų užtrunka ilgiau nei siūti iš naujo rietimo. Reikia susirinkti, išskalbti, atsirinkti žaliavą, kiekvieną daiktą siūti iš skiaučių, be galimybės sukurti kelis tokius pačius. Beje, ES mastu atlikti tyrimai rodo, kad lietuviai nelinkę teikti pirmenybės antrinio dizaino gaminiams ir verčiau renkasi visiškai naują.

Lietuvius geriausiai motyvuoja galimybė sutaupyti, kitaip sakant, praktiškumas. Tą antrą šansą mes suteikiame ne tik sutaisydami pradriskusį drabužį, bet ir parduodami nebereikalingą daiktą.

– Užklupus pandemijai, ėmėte ieškoti kitų būdų šiai veiklai tęsti?

– Dabar daugiausia dėmesio skiriu kūrybinėms tekstilės pernaudojimo dirbtuvėms. Tiek moksleiviai, tiek įvairių įmonių komandos su malonumu pabando susikurti šį tą naujo iš nebereikalingų džinsų, ir tai vilioja kur kas labiau, nei tiesiog pirkti. Kartu atsivėrė plati erdvė kalbėti apie daiktų antrinio panaudojimo prasmę. Bent jau tiems žmonėms, su kuriais aš susitinku, ši tema yra įdomi ir aktuali. Net sunku įvardyti, kurios praėjusių metų dirbtuvės buvo įsimintiniausios: Biržų galerijoje „Portfolio“ kūrėme džinsinius atvirlaiškius filmininkui Jonui Mekui atminti, Panevėžio gyventojus kvietėme domėtis tvarumo temomis ir būti ekoambasadoriais savo artimiesiems, su Lapių miestelio bendruomene Kauno rajone nėrėme džinsinius krepšelius ir visi kartu pynėme džinsinį kilimėlį, o kartu su Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centru padovanojome dvidešimt nuotolinių antrinio daiktų panaudojimo dirbtuvių moksleiviams.

– Kiek jums artimos aplinkosaugos, antrinio daiktų panaudojimo idėjos? Ar jūs tai praktikuojate?

– Taip, man jos labai artimos. Dabar esu tiek įsijautusi į šią temą, kad net norėtųsi mažiau. Kaip tai pasireiškia? Pavyzdžiui, Kalėdos ima liūdinti, kai matau negailestingai plėšomą dovanų popierių, žaislus, kurie vaikams bus pertekliniai ar trumpalaikiai. Mieste šventiniu laikotarpiu mačiau vaikus, nešinus plastikiniais šviečiančiais balionais, primenančiais didžiulius muilo burbulus. Jie subliūkšdavo ar nustodavo šviesti net nespėjus pasiekti namų. Nebeįžvelgiu tame grožio – tik beprasmybę, pinigų švaistymą ir taršą. Kur kas geriau jaučiuosi padėjusi suprasti, kad yra alternatyvų. Pavyzdžiui, prieš pat Kalėdas su vienos įmonės darbuotojais mokėmės pakuoti dovanas į skareles. Pajutome skirtumą, tarp ausį rėžiančio dovanų popieriaus draskymo ir ramaus išvyniojimo, vienkartinio panaudojimo ir galimybės į tą patį audinį dovaną susukti dešimt ar dvidešimt kartų. Per vieną dieną, skyrę tam valandą, šį būdą praktiškai išbandė 100 žmonių. Jei kiekvienas jų bent vienam papasakos savo įspūdžius, žinos jau 200. Tokios mintys ir patirtys pakylėja.

– Iš kur semiatės idėjų, ką galima padaryti iš nebereikalingų džinsų?

– Idėjų gausu internete ir žmonių galvose. Dažnas, užsukęs į studiją, patardavo būtinai išbandyti vieną ar kitą siuvinį. Kai į džinsus žiūri ne kaip į drabužį, o kaip į žaliavą, gali kurti daugybę dalykų – siuvinėti, skiautiniuoti, megzti, nerti, piešti ant džinso ar spausdinti, taip pat pinti, rišti. Visa tai su didžiuliu smalsumu išbandžiau, eksperimentavau, kaip ir norėjau atidarydama šią studiją. Apsiribojusi džinsais, siekiau ir tebesiekiu atskleisti kuo daugiau jo veidų. Netikėta buvo tai, kad žiūrėdami į siuvinius iš džinsų kai kurie žmonės imdavo kalbėti apie energinius dalykus: kas, jei anksčiau tuos džinsus nešiojo blogas žmogus? O gal, dar blogiau, jie – mirusiojo! Iš pradžių tokios kalbos erzino, paskui pykdė, dabar kelia juoką. Nė vienas mirusysis dar neatnešė savų džinsų man atiduoti – vien šviesūs, pozityvūs žmonės, kuriems nekyla ranka sviesti nebenešiojamų džinsų į konteinerį, kai yra galimybė dar su jais šį tą nuveikti. Būna, kad neparduotus, lentynose užsigulėjusius, nebeaktualaus modelio džinsus atiduoda prekybininkai.

Man kelia siaubą nauji drabužiai, ypač pigūs. Didelė tikimybė, kad juos siuvo vaikas, kuris yra priverstas vergauti siuvykloje, nors turėtų eiti į mokyklą ir džiaugtis vaikyste. Arba jaunos merginos, kurios netgi pražūsta dirbdamos apgailėtinomis sąlygomis Indijos siuvyklose ir neturėdamos kito pasirinkimo. Gal kažkam atrodo, kad viena kita palaidinė – nieko tokio, bet, pažvelgus atidžiau, tokių „nieko tokio“ palaidinių spintoje – bent kelios, kaip ir suknelių, megztinių ar džinsų. Visam tam pagaminti reikėjo daugybės gamtos išteklių, kurie neįskaičiuoti į drabužio kainą, kaip ir tekstilės atliekų sutvarkymas.

Kai į džinsus žiūri ne kaip į drabužį, o kaip į žaliavą, gali kurti daugybę dalykų – siuvinėti, skiautiniuoti, megzti, nerti, piešti ant džinso ar spausdinti, taip pat pinti, rišti.

– Tad jūsų gamyba ir planuota prekyba pavirto mokymais?

– Taip, šiuo metu džiaugiuosi retesniais, bet didesniais įmonių, skiriančių dėmesio tvarumui, užsakymais ir užsiimu aplinkosaugine komunikacija bei edukacijomis. Tai padeda daug plačiau paskleisti žinią. Mane žavi tvarumo temos plotis ir gylis. Pradėjusi domėtis pamačiau, kiek mažai žinau ir kiek mažai ji suprantama aplinkiniams. Mes labai gerai žinome, kur nusipirkti naujus džinsus, o kur išmesti – jau klausimas. Esu girdėjusi pasakojant, kad tekstilės ryšulius žmonės naudoja prakuroms, šildosi namus ir džiaugiasi, kad gerai dega. Tai baisu. Juk ten – ne vien natūralios medžiagos, bet ir elastanas ar poliesteris. Deginti yra tas pats, kas įmesti plastikinį butelį į židinį. Šį „gėrį“ sukvėpuoja ir patys degintojai, ir aplinkiniai. Arba jis nusėda ant daržų, kur tikimės užsiauginti švarių pomidorų, žolelių ar bulvių.

Per susitikimus su vaikais skaitome džinsų etiketes – jos papasakoja, iš ko pagaminti džinsai, iš kokių tolybių atkeliavo, kodėl jie siuvami būtent Kinijoje, Indijoje ar Bangladeše? Ėmus ardyti džinsus paaiškėja, tad tai yra gana sudėtingas gaminys, su daug skirtingų detalių, siūlių, įvairių kniedžių. Ir kodėl jie taip greitai tampa nebemadingi, kol net nespėjame nusipirkti. Man įdomu jų nežinojimą paversti žinojimu, padėti suprasti, kad daug galima nuveikti pasikliaujant vien savo rankomis, pavyzdžiui, susitaisyti drabužį taip, kad niekas trūkumo nė nepastebėtų.

Esu baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tad kartais visa pastarųjų kelerių metų veikla atrodo lyg nesibaigiantis žurnalistinis eksperimentas, atveriantis daugybę įdomių istorijų ir metantis iššūkių jas ne tik papasakoti, bet ir įkvėpti atsakingesniam elgesiui su turimais daiktais.

– Kodėl svarbu tiems daiktams suteikti antrą šansą?

– Lietuvius geriausiai motyvuoja galimybė sutaupyti, kitaip sakant, praktiškumas. Tą antrą šansą mes suteikiame ne tik sutaisydami pradriskusį drabužį, bet ir parduodami nebereikalingą daiktą per skelbimų portalą. Didžiausia tokio žingsnio vertė, mano manymu, ne skatinti perteklinę gamybą, o pratęsti daikto, kuris jau sukurtas ir tinkamas naudoti, gyvavimą. Mums nebereikalingi, atsibodę drabužiai visko perpildytoje rinkoje labai greitai netenka piniginės vertės ir sunkiai suranda pirkėjų, bet tai – ne priežastis juos išmesti. Smagu, kad daugėja drabužių mainymosi iniciatyvų, daiktų dalijimosi vietų, Vilniaus apskrityje veikia platus „DĖK’ui“ stotelių tinklas, ir žmonės tęsia daiktų keliones tiek juos atiduodami, tiek priimdami.

„Tvari Lietuva“ – tai didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius – naujienų portalas DELFI.

Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt