Specialistai: nešvariausias vanduo – šuliniuose

Ekspertai sako, kad Lietuvoje vandentiekio tiekiamas geriamasis vanduo yra geras ir saugus. Tačiau teigiama, kad kai kuriuose rajonuose vandenyje aptinkama per daug geležies, amonio ir fluoro. Norėdami gerti švaresnį vandenį, kai kurie žmonės naudoja šaltinių vandenį, tačiau, anot ekspertų, nėra garantijos, kad jis pakankamai kokybiškas. Specialistai perspėja atkreipti dėmesį į šulinių vandens taršą – 40 proc. šiais metais tirtų šulinių vanduo neatitinka kokybės reikalavimų.

Šaltinių vanduo švarus?

Prie Kurtuvėnų regioniniame parke esančio Svilės šaltinio dažnai buriuojasi žmonės. Jie į dideles plastikines talpas semiasi vandenį ir nešasi jį į savo automobilius. Žmonės, atvykę iš aplinkinių rajonų, šiuo iš žemės trykštančiu vandeniu ne tik prausiasi, bet jį ir geria. Ant lieptelio sutikta moteris pasakoja, kad šį vandenį naudoja jau ketvirti metai. Anot jos, vanduo yra švarus ir sveikas bei gali ilgai stovėti plastmasinėje taroje. Moteris pasakoja, kad vandentiekio vandens ji nebegeria – jai jis atrodo neskanus.

Kurtuvėnų regioninio parko vyriausiasis ekologas Vidmantas Lopeta patvirtina, kad prie Svilės šaltinio atvažiuoja daug žmonių, ypač savaitgaliais.

„Žmonės, kurie tą vandenį semia, sako, kad jų [vandentiekio] vanduo turi daug geležies arba turi daug nitratų. O šitas [Svilės šaltinio] vanduo gali stovėti mėnesį ar du mėnesius ir nepraranda savo skonio. Jis gerų savybių nepraranda stovėdamas ilgą laiką, ir žmonės, kurie jį vežasi, atsiveža penkių litrų indus ir prisipila po maždaug trisdešimt tokių indų mėnesiui ar net kartais dviem mėnesiams“, – pasakoja ekologas.

Anot jo, šio šaltinio vandenyje nėra amonio ir nitratų, o geležies – tik pėdsakai. Tačiau V.Lopeta neslepia, kad Svilės šaltinio vandens tyrimai buvo daryti labai seniai – dar 1990 metais.

„Tas vanduo yra švarus, bet kadangi praėjo daug laiko, tai būtų reikalingi tokie papildomi tyrimai, nes savybės gali būti kažkiek pasikeitusios“, – mano Kurtuvėnų regioninio parko vyriausiasis ekologas.

Snieguolė Ščeponavičienė, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotoja, sako, kad šaltinių vandenį gerti galima, tačiau garantijos, kad tas vanduo švarus, nėra.

„Iš vienos pusės, [šaltinių] vanduo yra nechloruojamas. Tai, kad jis yra iš gamtos, iš žemės, žmonėms asocijuojasi su sveikata. Aš galvoju, kad jei jį gerdamas žmogus gerai jaučiasi, tai gal tegul jis jį ir geria. Bet kažkokių mokslinių ar kontrolės tyrimų nebuvo, kad pasakytume, jog tas vanduo yra geresnis už vandentiekio vandenį.

Kadangi jo kokybė nėra kontroliuojama, o besikeičiantys metų laikai, pertvarkymai toje teritorijoje gali daryti įtaką vandens kokybei. Todėl manyčiau, jog tai nėra labai patikima vieta, iš kurios reikėtų rekomenduoti gerti tą vandenį“, – LRT.lt sakė S.Ščeponavičienė.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjo pavaduotoja Inga Keniausytė sako, kad tarnyba šaltinių vandens netiria, nebent tyrimus užsako patys gyventojai.

„Nes tai yra ne viešai tiekiamas vanduo“, – paaiškina specialistė.

Šulinių vandens tyrimai dažnai nedžiugina

S. Ščeponavičienė tvirtina, kad Lietuvoje apie 25–30 proc. gyventojų naudoja šulinių vandenį, tačiau specialistė sako, kad vandens kokybė dažnai nėra gera.

„2010 metais buvo atrinkti 1222 šulinių geriamo vandens valstybiniai mėginiai. Iš jų beveik 60 proc. neatitiko reikalavimų. Buvo nustatyta ir cheminė, ir mikrobiologinė tarša. 2011 metais irgi panaši situacija: atliktas 631 tyrimas, 45 proc. tirtų mėginių neatitiko reikalavimų. Šių metų pirmą pusmetį situacija irgi nelabai kinta: ištirta 229 mėginiai, beveik 40 proc. neatitiko reikalavimų“, – pateikia duomenis Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotoja.

Anot jos, šulinių vandenyje dažnai reikalavimų neatitinka nitritų ir nitratų kiekis.

„Nitritai ir nitratai atsiranda iš žmogaus ūkinės veiklos, kai netvarkingai sandėliuojamas gyvulių mėšlas, ir būtent tie likučiai gali patekti į vandenį. Ir kas yra blogiausia, kad nitratų ir nitritų vandenyje nepajusi: nei spalva nesikeičia, nei skonis. Negali nei išvirinti, nei prafiltruoti. Ypatingai tai pavojinga nėščioms moterims ar mažiems kūdikiams iki 3 mėnesių“, – tikina S.Ščeponavičienė.

Ji pataria žmonėms, ūkyje naudojantiems trąšas, pasitikrinti šulinių vandens kokybę, sutvarkyti pačius šulinius, kad jie būtų sandarūs, apibetonuoti.

Tačiau I.Keniausytė įžvelgia teigiamas tendencijas. Ji sako, kad pastaruoju metu vandens kokybė šuliniuose pagerėjo.

„Manome, kad šulinių situacija pagerėjo vien dėl to, kad pagerėjo žmonių supratimas apie aplinkos tvarkymą. Iš tikrųjų tai turi didelę įtaką“, – teigia I.Keniausytė.

Vandentiekio vanduo Lietuvoje – kokybiškas

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto atstovė tvirtina, kad reikia pasidžiaugti, jog Lietuvoje geriamas vanduo yra kokybiškas, geras ir saugus vartoti.

Anot jos, vandens kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių.

„Galima sakyti, kad [vandens kokybę] apsprendžia ir gamtinės, ir geologinės sąlygos – kaip jis susiformavo, taip pat kaip geriamasis vanduo yra paruošiamas, nuo paties vandentiekio skirstomojo tinklo, nuo to, kokia yra tinklų būklė pastato viduje ir visoje teritorijoje. Vandens kokybė gali nukentėti, jeigu yra mažas vandens tekėjimo greitis ar jis netolygus. Ar vyksta remonto darbai, kurie gali sutrikdyti tolygų vandens tekėjimą. Kadangi daugelyje vietovių yra seni vamzdynai, tai nuo to irgi gali pasikeisti kokybė, nes kai vanduo teka su pertrūkiais, nuo sienelių susidariusios dalelės gali patekti į patį vandenį“, – teigia S.Ščeponavičienė.

Specialistė pažymi, kad tik atskiruose rajonuose vandenyje esanti geležis viršija indikatorinę normą.

„Tai nėra su sveikata siejamas rodiklis, bet tiesiog matosi, kad pakinta vandens spalva, jis yra rusvas, ir dėl to gali nukentėti įrenginiai, skalbimo mašinos, indaplovės. Amonis kai kur Lietuvoje yra problema, fluoras – Šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje. Bet bendrai Lietuvoje yra geras geriamasis vanduo“, – tvirtina S.Ščeponavičienė.