Judri ir linksma gauja

Dar neseniai J.Žalakevičiaus namuose jų buvo net penki.  Vyriausiajai, trylikos metų kalytei, neseniai iškeliavus, dabar šeimininkus džiugina keturi šunys: dvylikos metų kalytė Karina, Perla iš jos vados, kurią šeimininkus pakerėjo savo grožiu, per stebuklą namuose atsiradusi kalytė Zezė ir Perlos "sūnus" Getsbis, kuris turėjo skristi pas šeimininkus į Ameriką, bet dėl karantino liko Lietuvoje. Kitaip sakant, namuose puikiai sutaria trys šuniukų kartos.

"Škotų terjerai yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis – tai mūsų šeimos nariai, kuriuos labai mylime, kurie džiugina, su kuriais visada yra ką veikti, – sako Julius. – Jie labai aktyvūs, bet ne iš tų šunų, su kuriais reikia bėgioti – juos pakanka pavedžioti. Škotų terjerai – ir kojų šildytuvai žiemą, ir puikus draugas vasarą."

J.Žalakevičius su žmona Ramona specialiai neplanavo, kad turės daug šunų. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Šunims dviese linksmiau, nes kai šuniukas turi draugą – gali žaisti. Kai atsirado trečias – jie jau tapo komanda, o atsiradus ketvirtam – maža gauja.

Smagu: aktorius J.Žalakevičius mielai leidžia laiką su savo augintiniais – škotų terjerais.

"Tiesiog gyvenimas padovanojo mums šuniukų, o mes su džiaugsmu priėmėme", – sako vyras.

Kodėl škotų terjerai? Pasak pašnekovo, todėl, kad tai yra mobilus šuo: nėra labai didelis – telpa į automobilį, nėra labai sunkus – suaugęs šuo sveria 11–14 kg – kaip juokauja šeimininkas, gal nuo gero gyvenimo, o gal nuo fengšui. Dar todėl, kad jie gražūs – nuo seno škotų terjerai pažymėti kaip išskirtinio grožio šunys, su savo barzda, sijonu ir į viršų styrančią uodegėle.

"Šiaip visi šunys man yra gražūs – gal tik tie plikieji nelabai patinka, bet jie, kiek žinau, yra labai švelnūs, jaukūs, nori būti prie žmogaus, ant rankų. Škotukų charakteris labai geras, – teigia Julius. – Jie neagresyvūs, sargūs. Pavyzdžiui, jeigu pas mus ateina nepažįstamų žmonių, šunys visada stovi tarp tavęs ir nepažįstamųjų. Dar nebuvo, kad pultų, bet jie tarsi tvora saviems apsaugoti. Škotų terjerai atrodo mieli, bet turi vilko dantis, todėl kitiems gyvūnams – barsukams, šeškams, net kitiems šunims – jų reikėtų pasisaugoti. Šios veislės šuo, nors yra nedidelio ūgio, jaučiasi esąs labai didelis, jis tikrai nieko nebijos. Kas ir kaip būtų, tai yra urvinis medžioklinis šuo, kuris gali drąsiai susikauti su dvigubai už save didesniu gyvūnu."

Čia panašiai kaip su vaikais: visų pirma esame jiems tėvai, o tik paskui – draugai. Taip pat ir su šunimis – visų pirma esame jų šeimininkai.

Prižiūrėti, bet nemuštruoti

Kai kurie žmonės su vienu šuniu sunkiai susitvarko, o kaip gyventi su keturiais penkiais? Anot Juliaus, tiesiog turi parodyti, kas šeimoje viršesnis.

"Čia panašiai kaip su vaikais: visų pirma esame jiems tėvai, o tik paskui – draugai. Taip pat ir su šunimis – visų pirma esame jų šeimininkai. Jeigu neprižiūrėsi šuns, bus problemų kaip tėvams, kurie leidžia vaikams viską, – teigia J.Žalakevičius. – Šuniui turi pasakyti, ko negalima, ir jis turi suprasti, kad negalima, o jeigu tik neskiri pakankamai dėmesio ir neduoti veiklos – šuo pradeda siautėti ir griauti namus. Jeigu nuo mažumės tinkamai augini, užauga protingas, subalansuotas, tvarkingas šuo. Jeigu nori dar geresnio ir paklusnesnio šuns, – tada nuvedi į šunų mokyklėlę, kur jis išmoksta klausyti komandų."

Tiesa, Žalakevičiai savo augintinių į dresūros pamokas neveda. Tik kartą nuvedė patį jauniausią šuniuką, nes jis – patinėlis ir jam reikėjo daugiau drausmės. Bet tada prasidėjo karantinas... Visi kiti šeimos šunys dalyvauja parodose, yra tituluoti, pelnę nemažai medalių, tad yra išmokyti to, kas reikalinga dalyvaujant parodose. Daugiau jie nemuštruojami.

"Jie pas mus gyvena ramiai, yra laimingi šunys. Kartais ir duobių pakasa, kas man nelabai patinka, bet užmeti žemių, užberi žolės sėklų ir vėl viskas gerai", – sako pašnekovas.

Jo teigimu, škotų terjerai – bent jau augantys jų šeimoje – nereikalauja ypatingos priežiūros. Kažkada teko parinkti jiems tinkamą ėdalą, mat jei maistas netinka – šuns plaukai pradeda riebaluotis arba pleiskanoti, tampa sunkiau šukuojamas. Tad nereikėtų jų šerti maistu, kuris subalansuotas visiems, o radus tinkamą – nebekeisti, nes šuo, kaip ir žmogus, prie tam tikro maisto pripranta ir pakeitus gali kilti virškinimo problemų.

Šiurkštų škotukų kailį reikia šukuoti, nes iš miško savo sijonėlyje ir barzdoje jis gali parsinešti įsivėlusių kokių nors šakelių, šapelių. Kerpa – labiau ne kerpa, o peša – Žalakevičių augintinius nuo seno šeimos draugė, kuri yra profesionali gyvūnų kirpėja ir škotų terjerų veisėja.

Bruožai: škotų terjerai – nedideli, bet sargūs ir drąsūs šunys.

Laiko augintiniams pakanka

Julius, šiuo metu auginantis keturis šunis, vaikystėje savo šuns neturėjo – draudė tėvai. Juk, norint turėti šunį, reikia būti labai atsakingam.

"Man niekada neleido. Sakė – kai turėsime butą. Mes kaip ir gyvenome bute, bet ten buvo tik du kambariai. Pasakė, kai turėsi savo nuosavą kambarį, tada galėsi. Kai jau turėjau nuosavą kambarį, sakė, kad tada, kai turėsiu savo namą", – sako J.Žalakevičius.

Aktorius šiuo metu filmuojasi LRT specialiai Kalėdų laikotarpiui kuriamame linksmame seriale vaikams apie Kalėdų Senelį ir jo elfus, kuris bus rodomas nuo gruodžio pradžios iki pat Kalėdų. Dar filmuojasi seriale "Monikai reikia meilės", laidoje "Dviračio šou", vaidina "Domino" teatre, Oskaro Koršunovo teatre. Darbų, anot pašnekovo, yra, tik svarbu neprisiimti jų per daug, kad galėtum visus padaryti ir liktų šiek tiek laiko sau.

Kaip tarp visų darbų suspėti dar ir prižiūrėti šunis? "Taip, šuo nėra gėlytė, kurią tik palaistyti svarbu. Tačiau nuolatos būti šalia irgi nereikia, – sako J.Žalakevičius. – Reikia ryte pašerti, išleisti, vakare, kartais dieną pavedžioti. Bet šiaip jie dažniausiai visada ir visur būna su mumis, negyvena narve. Būna, kad žmonės, gyvenantys 40 kv. m bute, nusiperka didelį šunį ir tam, kad jis nieko nedraskytų, niekur nelįstų ir nieko nepurvintų, tiesiog kaip kalinį uždaro į narvą. Pas mus jie gyvena laisvai. Gyvename nuosavame name, tad yra kiemas, daug erdvės. Prižiūrime visi – vaikai, aš, žmona."

Paklaustas, koks šuo būtų šalia jo, jei nebūtų škotų terjerų, aktorius teigia, kad su žmona kažkada yra kalbėję apie šuniuką iš prieglaudos. Dar galėtų būti briaras, Skajaus terjeras, airių vilkogaudis, erdelterjeras... Yra daugybė puikių veislių, o šuns būdas labai smarkiai priklauso nuo šeimininkų.

"Bet problema – kuo didesnis šuo, tuo jis aukščiau pasiekia. Gali atsitikti, kad padengsi stalą ir atėjęs po kurio laiko neberasti sausainių, sumuštinių ar kalėdinio kepsnio, – juokiasi Julius. – Mes turime portatyvinius šunis, kurie mums yra patys nuostabiausi šuniukai."

Koks jis?

*Mažas, kresnas, trumpakojis, ypač tvirto sudėjimo.

*Turi šiurkštų kailį, kurį būtina triminguoti, antraip šis gražuolis pavirs į grindų šepetį.

*Ūgis ties ketera – kalių – 25,4 cm, patinų – 28 cm. Svoris atitinkamai – 8,6, 10,4 kg.

*Protingas, neribotos fantazijos, mėgstantis apsvarstyti kiekvieną šeimininko žodį, prieš priimdamas savo sprendimą.

*Nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų, tačiau visada palaikys jums kompaniją su dideliu malonumu.

Tėvynė – Škotija

* Škotų terjeras (trumpiau – škotas) – sena šunų veislė. Daugiau kaip prieš 400 metų jo protėviai buvo veisiami Škotijos Hebridų salose medžioti laukų ir namų kenkėjus. Šie maži keistos išvaizdos šiurkščiaplaukiai terjerai gerai pritapo prie izoliuotų kalnuotosios Škotijos rajonų ir atšiauraus klimato. Jie medžiodavo žiurkes, lapes ir net opšrus. Šiurkštus kailis saugojo nuo oro permainų.

* Veisėjai škotų terjerus demonstruodavo parodose bendrame ringe su jų artimiausiais giminaičiais – Skajaus, Dendžio Dinmonto, Kerno ir Vakarų Škotijos baltaisiais terjerais. Pirmą kartą į atskirą grupę jie išskirti ir apžiūrėti Braitono (Anglija) parodoje 1875 m., o 1882 m. entuziastai įkūrė pirmąjį Anglijos škotų terjerų mėgėjų klubą. Po septynerių metų jie paskelbė veislės standartą.

* Tuometis škotas nebuvo išvaizdus, jo kailis buvo ne juodas, bet raibas. Juodą teturėjo snukutį. Laikui bėgant šunų išvaizda kito: ilgėjo galva, trumpėjo kojos, kūnas darėsi masyvesnis, o judesiai – gražesni. Po Pirmojo pasaulinio karo veislės populiarumas tiek Britų salyne, tiek Europoje sparčiai augo. Tai iš dalies galima paaiškinti tuomet priimta ir iki šiol galiojančia įmantria škotų šukuosena.

* Meilė škotams Didžiąją Britaniją užplūdo 1930–1940 m. 1935 m. veislės klube įregistruotas įspūdingas skaičius – 4 531 šuo. Škotai tapo didelių miestų, aukštosios visuomenės šunimis, pabrėžiančiais šeimininko eleganciją ir kilmę.

*Deja, mada gali pakenkti veislės raidai. Kaip grybai ėmę dygti komerciniai veislynai veisė daug ir bet kokių šuniukų, todėl prireikė nemažai laiko, kad škotų terjerų veislė vėl būtų reabilituota. Vis dar atliekami bandymai, kurių metu terjerai siunčiami paskui grobį. Bet šiuo metu dauguma škotų yra naminiai šunys ir parodų dalyviai.

Parengta pagal Lietuvos terjerų mėgėjų klubo informaciją