Gruodžio 21–24 d. būna trumpiausia žiemos diena ir ilgiausia naktis. Nuo šios akimirkos dienos jau pradeda ilgėti, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta. Senovės lietuviai šiomis dienomis minėdavo Elnio devyniaragio šventę.

Gruodžio 22 d. laikoma astronominės žiemos pradžia.

Elnias devyniaragis baltiškajame tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – devynios paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu.

Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Taigi žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Kai kuriose dainose elnias – ir kaip saulės simbolis, atnešantis ant ragų saulę.

Lietuviškas Elnias devyniaragis galbūt dar mena akmens amžiaus laikus. Kaip teigia profesorius etnologas Libertas Klimka, pirmieji žmonės į Lietuvą atėjo paskui elnių bandas, jis mano, kad elnio įvaizdžiai – labai tolimų laikų aidas. Iš dainų atsekama, kad Elnias devyniaragis vasarą eina žemai, todėl trumpa naktis, o žiemą jis eina aukštai, todėl naktis – ilga. Elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią saulę raguose, naują laiko ciklą, o kartu ir džiaugsmą, naują gyvenimą.

Elnio įvaizdis išlikęs daugiausia Kalėdų apeigose. Dar neseniai yra užrašyti su elniu susiję pasakojimai Dzūkijoje: "Vaikai, žiūrėkit, gal elnias iš miško atbėgs, ir tada bus Kalėdos" ir būtent – baltas elnias, nes iš dangaus kritęs, per debesis.

Senoviniuose kalendoriuose gruodžio mėnuo įrašytas siekio vardu. Gal todėl, kad saulė pasiekia tokią ribą, jog aukštai pakilti nesuspėja, tik per kačergą ir nuskęsta jūroje. O mėnuo kaskart vis pilnėja ir šviesina naktį.