Bene didžiausią patirtį šioje srityje sukaupęs – Edvinas Liepinis, „Drone ops“ įkūrėjas. Jis sutiko papasakoti, kaip vyksta paklydusių gyvūnų paieškos, kokių sunkumų kyla jų ieškant ir kiek kainuoja profesionali pagalba.
Visko pradžia – kariuomenėje
Edvinas pokalbį pradeda pripažindamas, kad žmonių ir gyvūnų gelbėjimo operacijos jo gyvenime atsirado atsitiktinai. Vyras pasakoja, kad didelę dalį savo gyvenimo praleido kariuomenėje, baigė karo akademiją, tarnavo karininku Lietuvoje, vėliau – Prancūzijos svetimšalių legione.
Karinėje tarnyboje susipažino su dronų naudojimu žvalgybos operacijose. Ši sritis labai sudomino ir grįžęs į tėvynę ėmė domėtis jų panaudojimu fotografijai ir fotogrametrijai. Netrukus savo žinias panaudojo atsiliepęs į vieną pagalbos prašymą.
„Viešėjau Klaipėdoje ir vienoje dronų pilotų grupėje buvo prašoma padėti surasti šunį. Aš atsiliepiau ir sutikau padėti. Nuvykau, ir įdomiausia, kad dingusio šuns šeimininkė buvo mano pusseserė, su kuria nesimatėme daug metų. Ten įvyko grandiozinė operacija, į kurią įsitraukė ir motociklininkai, dalyvavę Dakaro ralyje. Šuns ieškojo ir visureigiai.
Šuo buvo gana retos veislės – kinų buldogas, jis per dieną nueidavo apie 11 km. Tik antrą dieną jį mums pavyko su dronais aptikti, o tada prasidėjo tikrosios gaudynės. Šuo buvo nutolęs nuo savo dingimo vietos maždaug 20 km“, – prisimena E. Liepinis.
„Tai buvo tarsi lūžis. Supratau, kad kariuomenėje įgytą taktiką galima pritaikyti ir civilinėse paieškose“, – priduria jis.
Dabar Edvinas verčiasi ne tik augintinių, bet ir žmonių paieška, jo veikla yra itin specifinė. Jis užsiima žvalgybos paieškomis, gelbėjimo operacijomis, bendradarbiauja su policija ir priešgaisrine tarnyba. Įsteigė mokymo centrą „Dronops Akademija“, kur rengia kelių lygių specializuotus bepiločių orlaivių pilotų mokymus, skirtus aukštos kvalifikacijos specialistams, dirbsiantiems valstybės institucijose, kariuomenėje ar sukarintuose vienetuose.
Iki šiol Edvinas vyksta į Prancūziją, kur tobulina savo žinias ir pritaiko praktikoje.
Nuo papūgos iki žirgo
Per kiek daugiau nei metai gyvūnų paieška Edvinui tapo viena iš jo darbo sričių. Per visą šį laiką jam pavyko surasti keliasdešimt gyvūnų, daugiausia – šunų ir kačių, tačiau yra tekę ieškoti ir papūgėlės.
„Iš namų išskrido papūga. Ją naktį pastebėjau tupint medyje. Tačiau ji naktį sugalvojo išskristi. Paskui kiti žmonės pranešė, kad netoliese ją puolė varnos, gyventojai apgynė, saugiai paėmė ir perdavė šeimininkams. Yra tekę ieškoti ir pabėgusio žirgo, veršiukų laukuose“, – prisimena Edvinas.
Pasak pašnekovo, ieškant dingusių gyvūnų aiškus sezoniškumas.
„Žiemą dažniau pasiklysta šunys, vasarą – katės“, – teigia jis.
Dažniausia šunų dingimo priežastis – kai paleidžiami be pavadėlio miške. Net dresuotas šuo gali pasiduoti instinktui ir nusekti žvėrį. Dažniausiai dingusį šunį pavyksta surasti jam nutolus maždaug 0,5–2,5 km spinduliu. „Nuosekliai šukuojame teritoriją, vis keičiame vietą, jei jo nerandame“, – priduria pašnekovas.
Kates surasti daug sunkiau. Jos dažnai slepiasi ar įstringa garažuose, sandėliukuose, po automobiliais ar net išvežamos netyčia – įšokusios į svetimą transporto priemonę.
„Vieną kartą Panevėžyje dingo katė ir ją radome prie Šiaulių. Įtariame, kad ji įšoko į kažkieno automobilį ir vėliau, jam sustojus, tiesiog iššoko. Jau esame pastebėję, kad jei katė pratusi išeiti į lauką, bet ilgai negrįžta, vadinasi, kas nors nutiko. Galbūt tyčia ar netyčia buvo kur nors uždaryta arba atsitiko nelaimė. Vieną kartą šeima poilsiavo prie jūros ir grįžusi neberado katės. Suradome įlipusią į medį. Teko kviesti ugniagesius gelbėtojus, kad iškeltų“, – prisimena drono operatorius.
„Jeigu į lauką išeinanti katė negrįžta, dažnai tai reiškia, kad ji uždaryta ar įkalinta kur nors netyčia“, – tvirtina E. Liepinis.
Kaip atrodo paieška?
Kai paklydusio gyvūno šeimininkas susisiekia su Edvinu, paieška prasideda nuo nuodugnios apklausos. Drono pilotas išsiaiškina aplinkybes: kur, kada pabėgo augintinis. Ne mažiau svarbu gyvūno rūšis, veislė, lytis, amžius.
„Tai leidžia man nuspręsti, kur jo ieškoti. Jei nežinosi gyvūno elgsenos – nebus aišku, nuo ko pradėti. Jei dingo katė, žinai, kad ji tikriausiai neis labai toli, tiesiog kur nors slėpiasi, o jei pabėgo vipetas, gali įtarti, kad, pusvalandžiui prabėgus nuo jo dingimo, jis jau gali būti ir už 5–7 km“, – apie tai, kas padeda apsibrėžti paieškos spindulį, aiškina Edvinas. Tik tai sužinojus į dangų keliamas dronas. Gyvūnams ieškoti naudojami ne mėgėjiški, o specialios paskirties profesionalūs dronai su termokameromis, didelio priartinimo kamera (ji vaizdą gali priartinti net 200 kartų), lazeriniu atstumo matuokliu, prožektoriumi ir garsiakalbiu.
Kartais per drono garsiakalbį leidžiamas įrašytas šeimininko balsas – tai gali paskatinti pasislėpusį šunį pajudėti ir reikšmingai pagreitinti paiešką.
„Termokamera leidžia aptikti šilumos šaltinį. Tačiau tai nereiškia, kad viskas paprasta – vasarą šilumą skleidžia ir įšilęs medžio kamienas, ir skruzdėlynas, LED lempa, kaminas ir pan. Reikia mokėti atskirti tikrąjį šilumos šaltinį: kas yra gyvūnas, o kas tik aplinkos artefaktas“, – aiškina E. Liepinis.
Kai jau aptinkamas galbūt ieškomas gyvūnas, įjungiama priartinimo kamera, lazeriu nustatomos tikslios koordinatės. Šeimininkui siunčiama nuoroda su maršrutu, o kol jis atvyksta, gyvūnas stebimas iš oro.
„Žmonėms nuotolinio ryšio priemonėmis nurodome, kaip jiems saugiai prieiti prie savo gyvūno, nes jie ne viską mato, būna ir pelkių, kemsynų. Kartais šeimininkas iš streso automobilyje palieka telefoną, todėl nurodymus duodame ir per drono garsiakalbį. Tik tada, kai prie šuns saugiai prisegamas pavadėlis, nutraukiame gyvūno stebėjimą iš oro“, – dėsto Edvinas.
„Nepaleidžiame jo iš akių iki tol, kol šeimininkas saugiai paima“, – užtikrina specialistas.
Slėpėsi po tuja
Paieškų trukmė labai skiriasi. Pasak E. Liepinio, yra buvę atvejų, kai paklydėlį pavyko surasti per 30 sekundžių, bet buvo, kad paieškos truko ir savaitę.
„Periodiškai grįžtame į vietą, tikriname naują informaciją. Štai šuo Otis vis slėpdavosi, o kai išlįsdavo – būdavo sunku jį sekti iš viršaus, nes ten buvo apriboto skraidymo zona, tekdavo viską koordinuoti ir derinti su oro uostu. Tądien labai šalo, apšalo ir dronas. Galiausiai nustačiau Očio galimą judėjimo kryptį ir sekiau jo pėdomis. Šeimininkams pasakiau, kad jie darytų flanginį manevrą, galop šuo išėjo ir jį suradome“, – dar viena sėkminga paieškų atomazga dalijasi „Dron Ops“ įkūrėjas.
Vien šiemet jau rasta daugiau nei 20 gyvūnų, pernai – apie 70–80.
„Ar dažniausiai pasiklysta dideli šunys? Nebūtinai. Pats mažiausias šuo, kurį suradau, – 0,5 kg pinčeriukas. Jis buvo įlindęs į tankią tują, slėpėsi pas kaimynus, kurie gyvena nutolę per kelis namus. Šuniuko kailis buvo trumpas, jis gerai spinduliavo šilumą, dėl to surasti pavyko gana greitai. Tada mus tikrai lydėjo sėkmė, nes mažytė šilumos liepsnelė blykstelėjo ir sujudėjo“, – laiminga mažojo pabėgėlio sugrąžinimo į namus istorija dalijasi patyręs dronų pilotas.
Toliausiai nuklydusį augintinį jam pavyko surasti šiam nupėdinus maždaug 30 km nuo dingimo vietos, tačiau dažniausiai gyvūnai surandami nutolę 0,5–2,5 km spinduliu.
„Visada sakau, kad, kuo greičiau, dingus gyvūnui, į mus kreipiamasi, tuo didesnė tikimybė jį rasti gyvą. Praėjus savaitei nuo dingimo, paieškos perimetras labai išsiplečia, be to, auga rizika, kad gyvūnas bus rastas negyvas, jį tiesiog kas nors gali netyčia partrenkti“, – nedelsti ieškoti savo augintinių ragina Edvinas.
Termokamera leidžia aptikti šilumos šaltinį. Tačiau tai nereiškia, kad viskas paprasta – vasarą šilumą skleidžia ir įšilęs medžio kamienas, ir skruzdėlynas, LED lempa, kaminas ir pan. Reikia mokėti atskirti tikrąjį šilumos šaltinį: kas yra gyvūnas, o kas – tik aplinkos artefaktas.
Speigas – didelis pavojus
Šią žiemą paklydusių šunų teko ieškoti ir spaudžiant speigui. Šaltos naktys – pačios pavojingiausios.
Pasak Edvino, kai temperatūra –18 °C, rastas šuo dažnai jau nebejuda – sušąla letenos, gyvūnas tiesiog atsigula ir guli.
Skraidyklėje integruotas termovizorius gelbėja ir spaudžiant šalčiams, tačiau egzistuoja vadinamieji false positive – klaidingi šilumos atspindžiai nuo vandens telkinių ar apsnigti žemės kupstai, kurie apsunkina darbą.
„Tačiau patyrusi akis padeda atskirti, kur klaidingi šilumos taškai, o kur – gyvūnas. Pavyzdžiui, prieš Naujuosius metus dingo šuo, šeima jo ieškojo, bet nesėkmingai. Mums pasakė, kad jo nesuranda, pakėlėme droną. Šuo tiesiog gulėjo, jau spaudė minusinė temperatūra. Sušalo jo pėdutės, jis, prispaudęs jas prie kūno, bandė šildyti. Tą pitbulį radome tokioje vietoje, kur žmogus niekada neitų. Šuo, matyt, ėjo link sodybų, bet atsimušė į tvoras ir galop susirangė tarp kažkokių padargų“, – džiaugiasi, kad galėjo padėti dar vienam paklydėliui grįžti pas šeimininkus, Edvinas.
Kiek tai kainuoja?
Gyvūnų paieškos dažnai vyksta vakarais, savaitgaliais, o į jas Edvinas vyksta su gausiu savo arsenalu. Svarbu suprasti, kad klientai jam moka ne tik už sugaištą laiką, paiešką, bet ir žinias, mat šiame darbe svarbu išmanyti gyvūnų elgsenos subtilybes, gerai valdyti droną ir suprasti, kur gali slėptis šuniukas, kačiukas ar kitas ieškomas nelaimėlis.
Paslaugos kaina – nuo 280 eurų plius pridėtinės vertės mokestis. Į ją įskaičiuojamos pirmos dvi darbo valandos.
„Neimame pinigų už rezultatą, nes galime patikrinti teritoriją, o gyvūno joje paprasčiausiai nėra“, – pabrėžia E. Liepinis.
Anot jo, papildomas laikas apmokestinamas atskirai, vertinamos oro sąlygos, paros metas, atstumas, kelionės išlaidos ir pan. Edvinas pabrėžia, kad įkainis atspindi ne tik drono skrydžio laiką, bet ir investicijas į mokslą, įrangą ir praktinę patirtį.
Būtent dėl to jis pataria šeimininkams investuoti į GPS antkaklius ar sekimo įrenginius. Tai paprastai pigiau ir efektyviau nei paieškos. Taip pat svarbu kuo greičiau pateikti tikslią informaciją apie dingimo aplinkybes ir pastebėjimo vietas.
Pats mažiausias šuo, kurį suradau, buvo 0,5 kg pinčeriukas. Jis buvo įlindęs į tankią tują, slėpėsi pas kaimynus, kurie gyvena nutolę per kelis namus.
Prevencija – pigesnė
Edvinas atviras: inovatyvus GPS sekiklis gali sutaupyti ne tik pinigų, bet ir laiko.
„Paieška visada kainuos daugiau nei prevencija. Be to, paieškos ne tik kainuoja pinigų, bet ir laiko, o skaudžiausia, kai jau būna per vėlu. GPS antkaklis leidžia reaguoti iškart“, – teigia jis.
Jais Edvinas prekiauja jau kuris laikas ir sako, kad susidomėjimas tikrai nemažas, mat sekiklis siejasi su programėle. Be to, sekiklis atsparus dulkėms, vandeniui, o telefone šeimininkas realiu laiku gali matyti, kur yra jo augintinis.
„Ieškant gyvūnų labai svarbu laikas. Pasitaiko atvejų, kai šunys randami brakonierių paspęstose kilpose. Vieni jose pasismaugia, kitiems kilpą pavyksta nusikramtyti. Būna, kad šunys įlūžta užšalusiuose vandens telkiniuose ir mirtinai sušąla. GPS sekiklis realiu laiku leidžia matyti, kur gyvūnas yra. Sėkmės atveju pavyksta jį surasti gyvą, o jei per vėlu – bent rasti kūną“, – patikina išmaniųjų technologijų ekspertas.
(be temos)