Centrinėje Čilėje dažniausiai sutinkamas degu pasižymi aukščiausiu intelektu tarp graužikų. Žmonės juos pamėgę laikyti namuose, nes šie gyvūnai lengvai prijaukinami. Tačiau, auginant tokį gyvūną, svarbu žinoti, kad griebti už uodegos degu jokiu būdu negalima, nes ją nesunku nutraukti.

Šie maži, į voveres ar šinšilas panašūs gyvūnėliai priskiriami graužikų šeimai. Degu – aštuondantinių šeimos graužikas, šie tiek mažesnis už žiurkę, tačiau dėl išorinio panašumo dažnai su ja painiojamas.

Lietuvos zoologijos sodo vyresnioji herpetologė Rasa Jautakienė sako, kad šie gyvūnai judrūs ir smalsūs. Pasak moters, visada įdomu stebėti degu poros santykius. Tiek degu patinėlis, tiek patelė vienodai rūpinasi savo jaunikliais.

„Labai įdomu stebėti jų šeimos santykius, kaip jie augina, auklėja vaikus, kaip vyksta visas jų gyvenimas. Vis dėlto vaikams graužikai yra įdomu: ir jauniklių yra, ir vyksta gyvenimas, jie šokinėja, dirba, kartais ir susipeša tarpusavyje. Tai yra judri ir įdomi ekspozicija“, – teigia R. Jautakienė.

Ji pasakoja, kad degu laisvėje gyvena kalnuose. Šie gyvūnai kilę iš Pietų Amerikos vakarinės dalies, t. y. Argentinos, Bolivijos, Čilės, Peru, gyvena Andų kalnuose.

„Mėgsta gyventi uolose, iškasa iki 1 m gylio urvus. Jiems tinka nuo 1 km iki 2 km aukštis, jie ten puikiai jaučiasi. Degu yra aktyvūs dienos metu, ypač – anksti ryte, naktį jie yra pasyvūs. Gyvena grupėmis iki 10 individų, nors galima sutikti kolonijas iki 100 žvėrelių“, – dėsto Lietuvos zoologijos sodo vyresnioji herpetologė.

Laisvėje degu gyvena 12–15 metų, o nelaisvės sąlygomis – iki 7 metų. Namuose, pasak R. Jautakienės, šie graužikai dažniausiai laikomi narveliuose. Specialistės manymu, šiems graužikams ypač gerai įrengti dviejų aukštų narvelį.

„Jie turi būti erdvūs, ilgis – maždaug 1 m, plotis – iki 35 cm, aukštis – apie 50 cm. Tokie minimalūs išmatavimai, nes jie yra judrūs, mėgsta šokinėti, laipioti, karstytis. Taigi svarbu, kad jiems būtų vietos. Reikia pridėti šakų, pririšti virvių, taip pat galėtų būti lentinėlės ar kartelės, kad jie turėtų ką veikti, kur karstytis“, – nurodo R. Jautakienė.

Lietuvos zoologijos sodo vyresniosios herpetologės teigimu, kadangi degu gyvena urveliuose, jiems būtinai reikalingas namelis arba slėptuvė, kad jie galėtų pasislėpti. Taip pat būtina girdykla su švariu vandeniu.

„Narvelis turi būti pastatytas ramioje vietoje, kad nebūtų skersvėjų, triukšmo, nes ir gyvūnėliai kartais pavargsta nuo didelio triukšmo arba judesio“, – pastebi specialistė.

Retkarčiais tame kambaryje, kuriame stovi degu narvas, reikėtų paleisti radiją. Muzika padeda greičiau priprasti prie triukšmo ir žmonių balsų. Taip graužikas gaus mažiau streso, į kambarį įėjus šeimininkui ar kitam asmeniui.

Beje, su degu reikia kalbėtis. Jie greičiausiai nesupras to, ką jiems norima pasakyti, tačiau ilgainiui supras savo šeimininko nuotaiką ir reikalavimus tiesiog iš intonacijos.

R. Jautakienė pasakoja, kad laisvėje degu minta augaliniu maistu, o sausros metu – kartais net galvijų išmatomis. Pasak moters, parduotuvėse galima nusipirkti degu skirto pašaro, kuriame sudėta viskas, kas reikalinga šiems gyvūnams. Taip pat šiems graužikams tinka pašaras, skirtas šinšiloms ir jūrų kiaulytėms.

„Šeriant šviežiu maistu, t. y. įvairiausiais vaisiais, daržovėmis, kurias jie labai mėgsta, t. y. cukinijomis, moliūgais, porais, morkomis, reikia žinoti, kad degučiai neperdirba cukraus. Taigi reikia duoti mažiau tų pašarų, daržovių, vaisių, kuriuose yra daug cukraus. Mat jie tiesiog gali susirgti diabetu“, – įspėja Lietuvos zoologijos sodo vyresnioji herpetologė.

Mokslininkai, tirdami cukrinį diabetą, atlikdami bandymus, dažnai naudojasi degu paslaugomis. Lietuvoje žmonės juos augina kaip dekoratyvinius graužikus. Kai kuriose šalyse degu priskiriami egzotinių invazinių gyvūnų rūšiai ir, norint juos veisti, reikia turėti leidimus.

Anot R. Jautakienės, kaip skanėstus degu labai mėgsta riešutus, džiovintus vaisius, razinas, net obuolio skilteles. Jiems visą laiką turi būti šieno ir šakelių, kad galėtų jas graužti. Specialistės teigimu, tinka lapuočio medžio šakelės su lapais, pumpurais.

„Visą laiką turi būti graužiamosios kreidos, – priduria moteris. – Degučiai turi nusidilinti savo priekinius dantukus, kad jie neperaugtų. Laikant degu, visą laiką reikia stebėti. Jei gyvūnas pradeda lysti, nesimaitinti, vadinasi, viena iš priežasčių gali būti peraugę priekiniai dantukai.“ Pasak R. Jautakienės, vasaros metu degu galima duoti šviežios žolės – kiaulpienių, dobilų lapų.

Šių graužikų nerekomenduojama laikyti stikliniuose akvariumuose, nes jie daužosi į stiklą. Anot Lietuvos zoologijos sodo vyresniosios herpetologės, degu mėgsta bėgti, todėl jam galima įdėti bėgimo ratelį. „Bet namuose būna triukšmas. Tai, žinoma, trukdo žmonėms naktį miegoti, nes jie mėgsta bėgti“, – pastebi moteris.

Gyvūnas greitai pripranta prie rankų, mėgsta, kai jį glosto ar kutena paausius. Tačiau su degu reikia žaisti atsargiai, nes jų nagučiai aštrūs, gali smarkiai apdraskyti.

Jokiu būdu degu negalima griebti už uodegos, nes taip nutrauksite ją. Kandžiojasi šie gyvūnai ypač retai. Įkasti gali tik tada, kai juos kažkas labai išgąsdina.