Pasiūlė nusipirkti kitą

Kai absoliuti dauguma veterinarijos studijas baigusių specialistų renkasi gydyti kates, šunis arba ūkinius gyvūnus, Ieva nusprendė eiti Lietuvoje dar nepramintais takais. Jau nuo pirmų metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje ji tvirtai žinojo, kad ji bus egzotinių gyvūnų gydytoja.

„Mano klientai – patys nuostabiausi. Aš jiems skaičiuoju preliminarią gydymo sąmatą, o jie man sako: nesvarbu. Jie negaili 200–300 eurų už žiurkėno ar papūgos gydymą. Net šunų ar kačių šeimininkai dažnai nesutinka su tokiomis preliminariomis kainomis, o egzotinių gyvūnų šeimininkai pasiryžę ieškoti ligų priežasčių. Egzotinių naminių gyvūnėlių rinka – labai didelė“, – pokalbį pradeda veterinarijos gydytoja I. Plungytė.

Pasirinkti būtent šią veterinarijos kryptį ją paskatino incidentas paauglystėje. Būdama penkiolikos, Ieva augino juostuotąją papūgėlę. Jos buvo neišskiriamos: papūgėlė mokėjo jaukiai įsitaisyti Ievos užantyje, todėl kartu miegojo, mergaitė vaikščiodavo su ja ne tik kieme, bet ir aplinkinių šypsenas kėlė lankydamasi turguje. Tačiau jau pirmais auginimo metais papūgėlė susirgo ir Ieva ėmė skubiai ieškoti pagalbos.

„Neradau veterinaro nei Kaune, nei Vilniuje, nei Klaipėdoje. Mane priėmė tik Kauno zoologijos sode, bet labai nustebau, kai veterinaras patarė papūgėlę maitinti natūraliu jogurtu ir faršu. Dar būdama vaikas supratau, kad tai neadekvatus gydymas. Po apžiūros jis man pasakė, kad papūgai – auglys ir jau nieko neįmanoma padaryti. Jis pasiūlė nusipirkti kitą už 20 litų, įsikišo mano papūgėlę į savo rankinę ir tiesiog išėjo. Tai buvo traumuojanti patirtis, papūgėlei net nebuvo suteikta jokia galimybė“, – sunkiai rinkdama žodžius apie skaudžią netektį pasakoja I. Plungytė.

Namuose Ievos laukė dar viena augintinė – Žako papūga Bruknė. Vien nuo minties, kad toks pats likimas gali ištikti ir ją, šiurpo oda. „Jai tada buvo metai. Negalėjau nė pagalvoti, kad jai galėtų nutikti kas nors panašaus“, – priduria pašnekovė.

Nėra kada nuobodžiauti

I. Plungytei neliko kitos išeities – papūgėlės sveikata pradėjo rūpintis pati. Informacijos apie egzotinių gyvūnų gydymą pradėjo ieškoti internete, vertė užsienio literatūrą, pirko įvairias knygas.

Studijuodama veterinariją Ieva pasigedo paskaitų apie egzotinius paukščius ir kitus augintinius. Apie tai buvo kalbėta tik vienoje paskaitoje kartą per šešerius metus.

„Niekaip nesupratau, kodėl tiek daug turėjau mokytis apie karves, o ne, tarkime, apie žirafas, – apie egzotinius gyvūnus mokėmės labai mažai. Dabar darbdaviams sakau: egzotiniai augintiniai – nauji šunys ir katės. Su jais dirbu jau penkerius metus ir nebuvo nė dienos, kad neturėčiau pacientų“, – užtikrina I. Plungytė.

Diplomuota veterinarijos gydytoja greitai spėjo įsitikinti, kad rasti darbą pagal pašaukimą – sunku. Padirbėjusi su šunimis ir katėmis, greitai apsisprendė ieškoti veterinarijos klinikos, kur galėtų dirbti išskirtinai su egzotiniais gyvūnais. Ji aplankė pažįstamą veterinarijos klinikos vadovą ir papasakojo, ko norėtų imtis.

„Išgirdęs, kad noriu dirbti su egzotiniais augintiniais, jis pradėjo liūdną atkalbinėjimo kalbą – aiškino, kad klinikoje nebus kam manęs auginti kaip specialistės, egzotinių pacientų nėra daug. Apsiverkiau. Pamatęs mano ašaras, jis prižadėjo pagalvoti“, – karjeros pradžią prisimena I. Plungytė.

Po savaitės jis susisiekė su ambicinga gydytoja ir ištarė lemtingąjį „taip“. Tiesa, ji į darbą priimta su viena sąlyga – teks gydyti ne tik triušius, graužikus ar chameleonus, bet ir kačiukus, šuniukus.

Rizika: kasdien tenka kovoti dėl įvairių egzotinių augintinių gyvūnų gyvybės, o jų gydymas rizikingumu prilygsta medikų darbui su sergančiais kūdikiais. / I. Plun­gy­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Atvyksta iš visos Lietuvos

Nepraėjo nė mėnuo nuo Ievos starto klinikoje ir jos visas tvarkaraštis jau buvo užpildytas egzotinių gyvūnėlių gydymu. Geriausia rinkodara, pasak Ievos, – iš lūpų į lūpas. Klientai veterinarę rekomendavo  draugams, artimiesiems ir pas ją ėmė plūsti žmonės iš visos Lietuvos.

Dar daugiau jų pritraukė susikūrusi darbinę socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, kurią naudoja ir iki šiol. Paskyra „Egzotinių gyvūnų gydytoja Ieva“ turi daugiau nei 2,5 tūkst. sekėjų.

„Šiandien atvažiavo iš Vilniaus, vakar – Šiaulių ir Panevėžio“, – vis besiplečiančia klientų geografija džiaugiasi gydytoja.

Dažniausios – dantų problemos

Dažniausi veterinarės pacientai – triušiai. „Jungtinėje Karalystėje tai trečias pagal populiarumą namų augintinis. Lietuvoje situacija panaši. Iškart po jų rikiuojasi graužikai: jūrų kiaulytės, žiurkės, žiurkėnai, paskui – papūgos ir galiausiai – ropliai“, – vardija I. Plungytė.

Gydytoja pastebi, kad dažniausiai į ją kreipiasi triušių augintojai dėl jų dantų problemų.

„Žmonės nenutuokia, kiek triušiai turi dantų. Jų turi tiek, kiek vaikas, – net 28. Šeimininkai dažniausiai mato keturis priekinius ir nežino, kad ypač svarbu rūpintis visais triušių dantimis. Visos problemos atsiranda dėl netinkamos mitybos, nes jie per mažai ėda šieno. Jeigu triušis minta tik granuliuotu pašaru, jam ne tik perauga dantys, bet ir auga netinkama kryptimi. Tada veterinarijos kliniką reikia lankyti bent kas tris mėnesius, dantis reikia trumpinti. Kreivai augančių dantų rauti negalima, nes tirptų žandikaulio kaulas“, – paaiškina Ieva.

Sukonstravo vaikštynę varnai

Ant Ievos stalo dažnai atsiduria ne tik triušiai, bet ir ūkiniai paukščiai. Neseniai teko gydyti antį bėgikę, gulbinę žąsį, vištas dedekles. Vienas klientas savo vištai dedeklei netgi sukonstravo vaikštynę.

„Kartą vyriškis buvo atnešęs nevaikštantį varniuką. Padariau rentgeno nuotrauką, paaiškinau, kad varniukui reikia fizioterapijos, o geriausia, norint pagydyti, būtų sumeistrauti vaikštynę. Jis į mane keistai pažiūrėjo ir išėjo. Po mėnesio atsiuntė vaizdo įrašą, kur matyti, kaip varniukas tupi specialioje kėdutėje, o su iš meškerės padarytu laikikliu sėkmingai vaikšto. Žmogus kasdien po keturias valandas vaikščiojo su varniuku, paukštis pagijo ir pradėjo vaikščioti savarankiškai“, – neįtikėtina žmogaus ir varniuko draugystės istorija dalijasi I. Plungytė.

I. Plun­gy­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Atvyko dėl liūdnos gyvalazdės

Paklausus, ar ją dar kas nors nustebina, veterinarė nedvejodama atsako, kad per praktiką matė įvairių pacientų.

„Kartą man atvežė gyvalazdę, nes šeimininkui ji pasirodė liūdna. Esu apžiūrėjusi akvariume laikytas krevetes, užsikrėtusias parazitais. Skaičiau chirurgijos knygą – sužinojau, kad žuvims galima imti biopsijas ir t. t. Jeigu reikėtų – mokėčiau išoperuoti ir žuvį“, – pasiryžimo nestokoja pašnekovė.

Veterinarė primena svarbią taisyklę vėžliukų augintojams. Žmonės užmiršta, kad su šiais augintiniais pas veterinarą turi lankytis profilaktiškai, o kraujo ir išmatų tyrimas dėl parazitų turi būti atliekamas profilaktiškai ne rečiau nei kas dvejus metus.

Be to, šeimininkai turi nepamiršti plauti rankų kiekvienąkart pabendravę su savo vėžliu, nes šie gyvūnai gali pernešti salmoneliozę.

Niekaip nesupratau, kodėl tiek daug turėjau mokytis apie karves, o ne, tarkime, apie žirafas, – apie egzotinius gyvūnus mokėmės labai mažai.

Sunkiausia – pranešti apie netektį

Ne taip jau retai įsivaizduojama, kad egzotiniai naminiai gyvūnėliai gyvena trumpiau už kates ar šunis. Tačiau šį mitą Ieva išsklaido. Triušiai gali gyventi iki aštuoniolikos metų, papūgos – 60, vėžliai – nuo 25 iki 40 metų.

Tiesa, žiurkės gyvena tik iki trejų metų. Tačiau jų šeimininkai negaili pinigų, kad šiuos trumpaamžius gyvūnėlius išgydytų ir pailgintų jų gyvenimą.

„Žiurkės – labai protingi gyvūnai. Jos moka vizginti uodegą, reaguoja į kutenimą. Šeimininkai deda visas pastangas, kad sergančias žiurkes pagydytų ir jų kompanija galėtų pasidžiaugti iki pusmečio ilgiau. Žiurkėms perka terapinius narvus“, – klientų pasiryžimui gelbėti augintinius gerų žodžių negaili pašnekovė.

Vis dėlto veterinarijos gydytojo darbas neatsiejamas nuo netekčių. Egzotinių gyvūnų gydymas rizikingumu prilygsta medikų darbui su sergančiais kūdikiais. Reikia ne tik specifinių žinių, bet ir daug atidaus darbo, mat šie gyvūnėliai nerodo ligos požymių, simptomų nematyti, dėl to į veterinarų rankas jie dažniausiai pakliūva kritinės būklės.

„Būna atvejų, kai dar einant į kabinetą jie nugaišta ant rankų. Universitete mūsų nemokė, kaip pranešti, kad augintinis neišgyveno. Tai daryti iki šiol sunku. Mano mentoriai yra sakę, kad gerai, kai, prieš palikdamas trijų mėnesių triušiuką kastruoti, klientas verkia. Vadinasi, aš jam tinkamai paaiškinau anestezijos rizikas. Vienas iš 180 sveikų triušių nugaišta per profilaktinę chirurginę intervenciją ir vienas iš dvylikos sergančių triušių šių procedūrų metu neišgyvena“, – atvirai kalba gydytoja.

I. Plun­gy­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Atvira su klientais

Pašnekovė neslepia, kad prireikė ne vienų metų, kol galiausiai išmoko bent kiek nors susitaikyti su dažnomis pacientų mirtimis. Skaudžią žinią klientams mokėsi pranešti rašydama kalbas, tarėsi ir su psichologais.

„Neseniai operavau triušiuką ir jau mačiau, kad jo būklė labai bloga. Dar prieš operaciją pakviečiau jo šeimininkę, kad dėl visa ko atsisveikintų. Ji prie jo praleido 40 minučių. Kalbant atvirai, man lengviau, kai žmonės kaltina mane, o ne save. Jie save griaužia, kad jei ne operacija, galbūt gyvūnas būtų išgyvenęs, bet iš tikrųjų jie padarė viską, ką galėjo. Kitu atveju augintinio gyvybė būtų užgesusi namuose. Kiti gydytojai stebisi, kad pas mane tiek gyvūnėlių miršta, o skundų visiškai negaunu. Manau, kad tai lemia atvirumas – klientams sąžiningai papasakoju apie galimas rizikas“, – tvirtina I. Plungytė.

Tiesa, veterinarė prisiminė vienintelį atvejį, kai, ant operacinės stalo užgesus operuotos žiurkės gyvybei, ją prakeikė klientė.

Silpnybė – papūgos

I. Plungytė tebeina ilgą kelią, kad galėtų vadintis egzotinių gyvūnų gydytoja, o dabar žengia dar tvirtesnius žingsnius – šiuo metu studijuoja Europos zoologijos medicinos koledže, specializuojasi paukščių gydymo srityje.

Baigusi šias studijas taps viena iš nedaugelio Europoje, turinti tokią aukštą kvalifikaciją gydant egzotinius gyvūnus.

„Papūgos – mano silpnybė, – plačiai nusišypso rodydama į tatuiruotę ant rankos, kurioje pavaizduotas būtent šis paukštis. – Studijos Europos zoologijos medicinos koledže – neeilinės. Turiu mentorių, priėmusį mane kaip rezidentę. Mokslai truks ketverius metus ir per visą šį laiką, 84 savaites, privalau būti drauge su mentoriumi Prancūzijoje, turiu dalyvauti mokslinėse konferencijose, kartą per metus pristatyti naują mokslinį straipsnį ir būti dar dviejų bendraautore. Išlaikiusi teorinį ir praktinį egzaminą, jau galėsiu vadintis specialiste. Man nesuvokiama, kad kažkam užtenka baigti veterinarijos studijas Lietuvoje ir jau save  vadina tam tikros siauros srities specialistu“, – atvirauja pašnekovė.

Specialistu gali vadintis bet kas

Ievą glumina, kad bet kuris veterinarijos gydytojas Lietuvoje gali skelbtis tam tikros siauros srities specialistu, nors net neturi atitinkamo išsilavinimo.

„Kažkas sugalvoja, kad jis yra šunų akių ar egzotinių gyvūnėlių specialistas, nors tam įrodyti neturi jokio diplomo. Kitose šalyse tai nelegalu, nes klaidina žmones“, – įsitikinusi ji.

Be minėtų studijų, Ieva priklauso Paukščius gydančių veterinarų asociacijai, aktyviai įsitraukė į Roplių ir varliagyvių veterinarijos asociacijos veiklą.

„Ir visos mano studijos, ir veikla man dar neleidžia 100 proc. teigti, kad esu egzotinių gyvūnų ekspertė, nors dalis mano studentų, mokslus baigusių pernai, jau vadina save specialistais. Man tai tikrai kelia nuostabą, nes ši sritis – išskirtinė“, – akcentavo veterinarijos gydytoja I. Plungytė.