Daug sveikiau gerti vandenį iš čiaupo nei iš šaltinio ar šulinio, sako laikinasis Lietuvos geologijos tarnybos vadovas Jonas Satkūnas. Anot jo, tokiame vandenyje nėra nitratų. Tiesa, jame surandama daugiau geležies, bet ji labai paprastai pašalinama.

Kiek per dieną Lietuvoje suvartojama vandens?

Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas, J. Satkūnas, ketvirtadienį kartu su žurnalistais apsilankęs Antavilių vandens gerinimo stotyje, Skalviškių šventojoje oloje ir Vilkiškių atodangoje, kelis kartus pakartojo, kad Lietuva vandens ištekliais, dėl kurių jau susirūpino didžioji dalis pasaulio šalių, skųstis negali.

Anot jo, Lietuvoje per parą įsiurbiama maždaug 400 m3 požeminio vandens ir ketvirtadalis jo atitenka Vilniaus gyventojams. Šis skaičius, specialisto teigimu, yra labai menkas. Lietuvoje yra tiek vandens, kad jo suvartoti būtų galima nepalyginamai daugiau.

„Išnaudojam labai mažą kiekį turimų resursų. Kai paimam tokį kiekį, gamtai visiškai nepadaroma jokios žalos. Toks pats kiekis netrukus vėl atsinaujina“, - tikino laikinasis tarnybos vadovas.

Be to, J. Satkūnas pabrėžė, kad Lietuva – viena iš nedaugelio šalių, centralizuoto vandens tiekimui naudojanti tik požeminį vandenį. Jo žodžiais tariant, toks vanduo  yra apsaugotas nuo paviršinių teršalų ir nitratų, taip pat jo nereikia papildomai dezinfekuoti.

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, Lenkijoje požeminis vanduo patenkina tik 70 proc. viso šalies poreikio, Estijoje – 65 proc., JAV – tik 33 proc., o apskritai Europoje – 65 proc. viso reikiamo geriamojo vandens. Požeminio vandens stokojančios šalys jo poreikį patenkina naudodamos paviršinį vandenį.

Kaip sakė Lietuvos geologijos tarnybos laikinasis vadovas, pasaulyje statistiškai tik kas šeštas žmogus turi švaraus geriamojo vandens. Lietuvos giluminio vandens ištekliai siekia 3,72 mln. kub. m/ per dieną, o pastaraisiais metais sunaudojame tik 350–390 tūkst. kub. m/ per dieną, kitaip tariant, tik apie 10 proc. viso turimo giluminio vandens.

Prieš Kalėdas vandens suvartojimas išaugs

Kritinės situacijos šalyje nebuvo net 1989 m., kai požeminio vandens suvartojimas buvo pasiekęs aukščiausią lygį. Lietuvos didžiuosiuose miestuose tuomet buvo naudojama 50–75 proc. išžvalgytų išteklių (vos ne iki 1 mln. m³ per dieną).

Nors prognozuojama, kad ateityje vandens bus sunaudojama daugiau, manoma, kad jo tikrai netrūks. Skaičiuojama, kad požeminio vandens išteklių bendras prognozuojamas paros geriamojo vandens poreikis 2025 m. sudarys 564 997 m³ per dieną ir tai bus tik 26 proc. dabartinių išžvalgytų išteklių.

Kada vilniečiai suvartoja daugiausiai vandens? Antavilių vandens gerinimo stoties darbuotojai žurnalistams atskleidė, kad daugiausiai vandens sostinės gyventojai išleidžia prieš Kalėdas ir prieš rugsėjo pirmąją.

O analizuojant savaitės dienų statistiką, vandens poreikis pastebimai išauga sekmadienį, kiek mažiau jo sunaudojama šeštadienį. Vertinant paros rodiklius, pastebima, kad daugiausia vandens gyventojai išleidžia nuo septintos iki devintos ryto ir nuo aštuntos iki vienuoliktos vakaro. Dieną vandens suvartojama mažiausiai.

„Jei vandens poreikis išaugtų, galėtume tiekti daugiau. Bet pasaulyje daug kas kenčia troškulį. Pavyzdžiui, Maltoje mišios prasideda nuo maldos: Dieve, duok vandens. Pas mus apie tai net nepagalvojama. Ir į Japoniją po avarijos atominėje jėgainėje iš Arabų Emyratų vežamas stalo vanduo. Tiesa, ir Klaipėdoje yra įmonė, kuri turi specialų gręžinį, ir ruošiasi vežti gėlą vandenį į Vakarų Europą“, - kalbėjo specialistas, pridėjęs, kad Lietuva, norėdama kitoms šalims padėti tiekdama geriamąjį vandenį, turėtų išleisti labai daug pinigų.

Šulinių ir šaltinių vandenyje daugiau nitratų

Atvykus prie Skališkių šventosios olos, esančios dešiniajame Neries krante netoli Nemenčinės,  geologas teigė, kad tokio vandens gydomosios savybės priklauso nuo tikėjimo. Čia žmonės yra sustatę indus vandeniui surinkti.

Jis sutiko, kad iš didžiulio konglomeratų luito lašantis karbonatingas vanduo yra geras. „Svarbiausia tikėjimas vandeniu, vandens gydomosiomis savybėmis. Jei tikime, padės. Jei ne, tikrai nepadės“, - sakė vyras.

Be to, olos papėdėje iš po akmens trykšta ir šaltinio vanduo. Tačiau pasidomėjus, kaip specialistai vertina šaltinių vandenį, J. Satkūnas tikino, kad švaresnis vanduo iš čiaupo. Tokios pozicijos jis visų pirma laikėsi todėl, kad paviršinis vanduo nėra apsaugotas nuo mikrobiologinės ir cheminės taršos. Kaip tik todėl, pasak jo, požeminio vandens kokybė beveik visuomet yra geresnė nei bet kokio paviršinio vandens.

„Vanduo iš čiaupo geriau nei iš šaltinio, nes jis teka centralizuota vandentiekio sistema. Taip iš jo pašalinama geležis, nuolat sekama kokybė. Vanduo turi atitikti reikalavimus. Blogos kokybės vandens niekas netieks. Be to, jis siurbiamas iš gilių sluoksnių. Vandenvietės turi sanitarines apsaugos zonas. Tarša į jas patekti negali. Jeigu tarša patenka, vandenvietė uždaroma. O dauguma šaltinių formuojasi iš gruntinio vandens. Jeigu jis žmogaus ir neužterštas, jame gali būti organinės medžiagos ir daugiau nitratų. Todėl iš gręžinių vanduo visada bus geresnis. Jis išgaunamas iš gilesnių sluoksnių. Aišku, jame yra daugiau geležies, bet ją nesunku pašalinti“, - sakė Lietuvos geologijos tarnybos laikinasis vadovas.

Panašiai jis įvertino ir šulinių būklę. Anot geologo, labai dažnai sodybose ir kolektyviniuose soduose iškasti šuliniai būna užteršti nitratais: „Mūsų šuliniai sodybose visada turi žymiai daugiau nitratų. Bandėme padaryti šulinių žemėlapį – Lietuva būtų vien nitratų šalis. Įdomu tai, kad už sodybos ribų išgręžtame gręžinyje nitratų nėra. O kai šulinys šalia daržo ir tvarto, nitratai atsiranda šulinyje“, - dėstė J. Satkūnas.

Vilniuje telkšojo didžiulis ežeras

Nors geriamojo vandens Lietuvoje ir netrūksta, tokių vandens telkinių, kokie buvo prieš kelis tūkstančius metų, jau seniai nebeliko. Atvykus prie Vilniaus rajone esančios 35 metrų aukščio Vilkiškių atodangos, geologas tikino, kad toje vietoje prieš 200 tūkst. metų tyvuliavo didžiulis ežeras. Iš vienos pusės jo krantai skalavo Nemenčinės apylinkes, iš kitos – Gedimino kalno papėdę.

Dabar 15 km nuo Vilniaus nutolusi atodanga geologus domina tuo, kad atidengia smėlingus kvartero amžiaus darinius. O tai, kad toje vietoje būta ežero, specialisto teigimu, paliudija baltas kvarcinis smėlis.

„Jis horizontaliai sluoksniuotas su žėručio kristaliukais. Tai rodo, kad buvo stovintis vanduo. Dabar šiuos sluoksnius tyrinėja mokslininkai iš viso pasaulio. Tačiau mums labiausiai trukdo atodangos užžėlimas. Būtų daug geriau, jei ji nuolat slinktų“, - aiškino geologas.