Lietuvos mokslų akademijoje penktadienio popietę vyko jūros biologo, Klaipėdos universiteto docento, profesoriaus habil. dr. Sergejaus Olenino paskaita apie vandens biologines invazijas. Jos metu buvo pasakytos dvi pagrindinės mintys. Pirma, invazinės rūšys neabejotinai daro žalą žmogaus veiklai, todėl domina ne tik biologus, bet ir politikus bei ekonomistus. Antra, invazinių rūšių plitimo sustabdyti neįmanoma, todėl reikia ieškoti būdų, kaip sumažinti jų daromą neigiamą poveikį.

Lietuvoje – ne tik kiniški krabai, bet ir šukuočiai bei grundalai

S. Olenino teigimu, biologinės invazijos pasaulyje prasidėjo labai seniai, praktiškai nuo pat tų laikų, kai pasaulyje buvo tik vienas žemynas Pangėja ir jis paskui dėl techtoninių plokščių judėjimo suskilo ir galutinai susiformavo šiuolaikinė kontitentų konfigūracija. Tai įvyko prieš maždaug 30 mln. metų.

„Tuo metu jau pilnai buvo susiformavęs Atlanto ir Indijos vandenynai. To pasekoje mes turime skirtingus geografinius pasaulio regionus, kurie vienas nuo kito labai aiškiai skiriasi. Labai aiškiai galime pasakyti, kur yra Australijos fauna, kur Afrikos ar Antarktidos. Daugiausiai mes žinome sausumos atstovus, bet lygiai taip pat skiriasi ir priekrantės vandenų flora ir fauna. Tokia kontinentų izoliacija buvo viena iš svarbiausių sąlygų, kuri nulėmė šiuolaikinės biologinės įvairovės formavimąsi“, - paskaitoje pasakojo mokslininkas.

Kodėl ėmė maišytis biologinės įvairovės rūšys? Visa tai lėmė žmogaus judėjimas. Rūšys iš vieno kontinento buvo pernešamos į kitą būtent dėl žmogiškojo faktoriaus.

„Klaipėdos uoste atsirado kiniškas krabas. Jis sėkmingai sau gyveno kažkur Kinijos upių žiotyse ir atsirado pas mus, galima sakyti Nemuno upės žiotyse, nes šita rūšis buvo rasta ir prie Kauno. Kita rūšis – amerikinis šukuotis, jis buvo atvežtas iš Šiaurės Amerikos pakrantės į Juodąją jūrą, Kaspijos jūrą ir pridarė ten milijoninių nuostolių vietinei žvejybai. Juodažiotį grundalą tie, kurie buvo Palangoje, galėjo pamatyti ant tilto, kur žvejai žuvį gaudo“, - pasakojo S. Oleninas.

Legenda, ką vikingai atvežė į Baltijos jūrą

Profesorius auditorijai priminė ir vieną gražią legendą, kuri pasakoja, kaip Baltijos jūroje atsirado baltoji kriauklė (lot. Mya arenaria), kuri originaliai kilusi iš Šiaurės Amerikos.

„Buvo manoma, kad ši rūšis buvo atvežta jau po Kolumbo. Danų mokslininkai išanalizavo seniausias kriaukles iš Danijos pakrantės ir nustatė, kad baltosios kriauklės Baltijos jūroje atsirado XII- XIII amžiuje. Kas buvo Šiaurės Amerikoje iš europiečių tais laikais? Tiktai vikingai. Vikingai savo laivuose stabilumui palaikyti turėjo akmens balastus, imdavo iš pakrantės akmenis ir juos dėdavo į denį, o kai atplaukdavo į vietą – juos tiesiog išmesdavo į krantą. Tai vienas iš būdų, kaip galėjo baltosios kriauklės patekti į Baltijos jūrą“, - teigė S. Oleninas, tačiau pabrėžė, kad tai yra tik legenda, nes kol kas rimtesnių įrodymų šiuo klausimu nėra.

Šiuolaikiniai laivai taip pat prisideda prie invazinių rūšių plitimo. Jie nebeturi akmens balastų, bet naudoja vandens balansavimo tankus.

„Man teko būti viduje šitų balastinių tankų, jie kaip milžiniški akvariumai. Sąlygos tokiuose akvariumuose yra labai geros rūšims išgyventi. Kada laivas Bostono uoste paima balastą tam, kad saugiai perplauktų per Atlanto vandenyną, jisai pripumpuoja vandenį su visu planktonu – mažomis žuvytėmis ir t.t. Toks laivas, atplaukęs į Klaipėdos uostą, išleidžia šitą balastą, nes ruošiasi priimti krovinį“, - pasakojo S. Oleninas.

Introdukuotų rūšių Lietuvoje – apie 1 tūkst.

Ne tik laivų balastiniai vandenys yra puikus invazinių rūšių pernešėjas. Tai gali būti ir akvakultūra, kuri yra pervežama lėktuvais ar traukiniais, pramoginės jachtos ir t.t.

„Mes esame priskaičiavę apie 50 įvairių būdų, kaip rūšys gali būti pernešamos“, - patikslina mokslininkas.

Jeigu invazinė rūšis patenka į naują aplinką ir jai tinkamos ten sąlygos, nėra daug priešų, parazitų, ji pradeda plisti. „Jeigu rūšiai nėra konkurentų, niekas negali sustabdyti jos plitimo“, - sako S. Oleninas.

Čia pat jis priduria, kad invazinės rūšys skirstomos į dvi kategorijas – introdukcines (kurias atsitiktinai arba tikslingai pervežė žmogus) ir svetimkraštes invazines rūšis (tas, kurios sparčiai plinta ir sukelia ekonominę arba ekologinę žalą arba kenkia žmonių sveikatai).

Iš viso Europoje yra žinoma apie 11 tūkst. introdukcinių rūšių, Lietuvoje – apie 1 tūkst.

Kaip zebrinės kriauklės užkimšo atomines jėgaines Amerikoje

„Paprastai daugelis svetimkraščių invazinių rūšių, kai atsiranda naujoje aplinkoje, sėdi sau ramiai ir nieko blogo nedaro, neplinta, bet dešimtadalis šitų rūšių tampa invazinėmis. Būtent šitos rūšys labiausiai ir domina biologus. Biologinės invazijos gali sukelti didelę žalą ir kad jos yra grėsmė aplinkai pastebėjo dar Čarlis Darvinas, kada jis apsilankė Galapagų salose. Jis buvo sužavėtas Galapagų salų faunos savitumu, niekur kitur neregėtais gyvūnais, augalais, jūros gyventojais“, - pasakojo S. Oleninas ir pridūrė, kad šalia nuostabos Č. Darvinas pateikė ir nuogąstavimą apie šių rūšių keliamą grėsmę.

„Šiuo metu biologinių invazijų problema domina ne tik biologus, ji domina ir politikus. Vienas iš ikoninių pavyzdžių – zebrinės kriauklės, kurių daug turime Kuršių mariose. Ji pas mus atsirado prieš maždaug 200 metų, o didžiuosiuose ežeruose Šiaurės Amerikoje ji atsirado maždaug 9 dešimtmetyje – buvo atvežta su balastiniais vandenimis iš Odesos uosto, kada laivai iš buvusios Tarybų Sąjungos plaukė į Kanadą grūdų pasiimti“, - teigė S. Oleninas.

Iš pradžių amerikiečiai šių kriauklių nepastebėjo, tačiau, kai teko stabdyti atomines jėgaines dėl gedimų aušinimo sistemose, atrasta, kad jas užkimšo būtent zebrinės kriauklės. Tada buvo išleistas invazinių rūšių aktas-direktyva, pasirašyta tuometinio Amerikos prezidento Bilo Clintono. Ši direktyva dabar labai griežtai reguliuoja invazinių rūšių valdymą Amerikoje.

„Bet kokia invazija yra eksperimentas gamtoje – planuotas ar neplanuotas. Todėl biologams, ekologams tiesiog negalima praleisti progos jo pastudijuoti, nes tai atskleidžia labai daug fundamentinių dalykų. Iš kitos pusės susidomėjimas šita problema yra ne vien akademinis, bet ir politinis bei ekonominis. Politikus ir ekonomistus šita problema domina dėl milžiniškų nuostolių. Paskaičiuota, kad Europa 12 mlrd. eurų (41,4 mlrd. Lt) kasmet praranda dėl atsivežtinių rūšių ir jų daromos įtakos gamtai ir ekonomikai“, - sakė S. Oleninas.

Invazijos sustabdyti neįmanoma

Mokslininkas S. Oleninas sako nemanantis, kad kada nors žmogaus valioje bus sustabdyti invazinių rūšių plitimą, tačiau galima padaryti kitą svarbų žingsnį – sumažinti šių rūšių daromą neigiamą poveikį.

„Ši problema domintų tik mokslininkus, jeigu jos pasekmės nebūtų tokios skausmingos. Kada bendraujame su akvakultūrų augintojais Prancūzijoje ar Turkijoje, su žmonėmis, kurie yra nukentėję nuo biologinių invazijų, šita problema jiems neatrodo išpūsta. Taip, biologinės invazijos vyko ir iki žmogaus, bet tada jos neturėjo tokių pasekmių. Labiausiai yra veikiama žmogaus ekonomika, būtent dėl to ir yra susidomėjimas – mums reikia suprasti, kaip yra pernešamos tos rūšys, kaip jos čia adaptuojasi, kaip mes galime sumažinti riziką ar jas sustabdyti... invazijų sustabdyti neįmanoma, bet sumažinti jų riziką – galima“, - samprotavo profesorius.