Pereiti į pagrindinį turinį

Jūriniai ereliai – nykstančios rūšies paukščiai, kurie pamėgo pakaunę

2019-12-03 12:42
DMN inf.

Tikriausiai retam pavyktų atsakyti į klausimą, kas sieja pakaunę ir jūrą, esančią už 200 km. Teisingas atsakymas – jūriniai ereliai. Šie nykstančios rūšies paukščiai išties pamėgo pakaunę.

V. Knyvos ir D. Dementavičiaus nuotr.

Deivis Dementavičius, VšĮ Gamtosaugos projektų vystymo fondo vadovas, Gamtos tyrimų instituto doktorantas, teigė, kad jūrinius erelius, didžiausius Lietuvoje perinčius plėšriuosius paukščius, galima pamatyti įvairiose Kauno rajono savivaldybės teritorijos vietose, kur yra tinkamos sąlygos jiems maitintis bei veistis.

"Tokios vietos yra prie Kauno marių, Novaraisčio ir Ežerėlio išeksploatuotų durpynų. Visus metus ereliai sutinkami prie Nemuno, Neries ir Nevėžio upių. Žiemoti paukščiai atskrenda ir į Kauno miestą, prie Nemuno. Kartais žiemą čia susirenka net 10–15 jūrinių erelių. Paspaudus didesniems šalčiams, jūriniai ereliai telkiasi prie neužšąlančios Nemuno atkarpos, kur gali pasigauti žuvies ar sumedžioti žiemojančių vandens paukščių", – pasakojo D.Dementavičius.

Sugrąžino apsaugos projektas

Gamtosaugos projektų vystymo fondo vadovas pabrėžė: 2003 m., prasidėjus vykdyti erelių apsaugos projektą, Kauno rajono teritorijoje nebuvo žinoma nė vienos perinčios jūrinių erelių poros. O štai pastaraisiais metais pakaunėje priskaičiuojamos 4–6 erelių poros.

Mažyliai: jūrinių erelių lizde prie Kauno marių išaugo du jaunikliai. Deivio Dementavičiaus nuotr.

"Pirma Kauno rajone perinti jūrinių erelių pora aptikta dar 2004 m. Dubravos miške. Vėliau jų lizdaviečių pavyko aptikti dar keliose rajono vietose – Raželių, Pajiesio, Kulautuvos, Lomankos, Karalgirio miškuose. Projekto metu jūrinius erelius pavyko įkurdinti ir Novaraisčio ornitologiniame draustinyje, kuriame erelių pora 2006 m. įsikūrė iškeltame dirbtiniame lizde", – pasakojo projekto vadovas.

Šiais metais Kauno rajono savivaldybės teritorijoje buvo žinomos keturios perinčios jūrinių erelių poros. Jų lizdavietės aptiktos Dubravos, Raželių, Lomankos ir Karalgirio miškuose. Pasak Gamtosaugos projektų vystymo fondo vadovo, nuo projekto pradžios rajono teritorijoje pavyko aptikti net 27 natūralius šių paukščių lizdus, buvo iškelti septyni dirbtiniai lizdai.

Akivaizdu, kad vis dėlto  daugiausia žalos jūrinių erelių populiacijai daro ūkinė veikla miškuose.

Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais Kauno rajone 2004– 2019 m. sužieduoti 40 jūrinių erelių jaunikliai. "Užaugę ir gimtuosius lizdus palikę ereliukai tapo savotiškais Kauno rajono ambasadoriais ir pasklido įvairiomis kryptimis. Keli žieduoti paukščiai vėliau stebėti įvairiose Lietuvos vietose", – tvirtino D.Dementavičius. Toliausiai mūsų šalyje žieduotas erelis aptiktas Vengrijoje, net už 1 168 km nuo gimtojo lizdo.

"Projekto vykdytojojai dėkoja projektą parėmusiai Kauno rajono savivaldybei, taip pat savivaldybės teritorijoje aktyviai talkinusiam Kauno marių regioninio parko biologui Mindaugui Kirstukui ir daugeliui kitų, prisidėjusių prie šių sunkių, bet prasmingų darbų", – pasiektais rezultatais džiaugėsi ir jų pasiekti padėjusiems gražių žodžių negailėjo Gamtosaugos projektų vystymo fondo vadovas.

Šešiolikos metų darbas

Gamtosaugos projektų vystymo fondas jūrinių erelių apsaugos projektą Lietuvoje pradėjo vykdo nuo 2003 m. Per šešiolika metų nuveikta išties daug: ištirta visa šalies teritorija, surasta beveik 400 natūralių jūrinių erelių lizdų, o duomenys apie lizdavietes įvesti į Aplinkos ministerijos saugomų buveinių, gyvūnų ir augalų rūšių registravimo informacinę sistemą ir pateikti Valstybinės miškų tarnybos miškų kadastrui.

Projekto vykdymo metu iškelta per 120 dirbtinių lizdų šiems paukščiams. "Stengėmės, kad miškuose prie erelių lizdų būtų sustabdyti ūkiniai darbai, gelbėjome sužeistus erelius ar iš lizdų iškritusius jauniklius. Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais apžiedavome 864 jūrinių erelių jauniklius", – vardijo D.Dementavičius.

Iššūkis: aukštai medžiuose sukrautus jūrinių erelių lizdus sudėtinga pasiekti. S. Rumbučio nuotr.

Daug dėmesio skirta visuomenės švietimui: surengta per 100 paskaitų, seminarų, mokymų, ekskursijų, kuriose dalyvavo daugiau kaip 4 tūkst. klausytojų. Apie projektą ir jo rezultatus išleista kompaktinių diskų, brošiūra, kalendorių, lankstinukų, lipdukų. Parašyti moksliniai ir populiarūs straipsniai, o projekto rezultatai pristatyti TV ir radijo laidose. Parengta ir įvairiose Lietuvos vietose eksponuojama fotografijų paroda "Jūrinis erelis Lietuvoje". Įrengti informaciniai stendai Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Lietuvos zoologijos sode, Ventės rago ornitologinėje stotyje. Daugiau informacijos apie projektą galima rasti čia.

Apie jūrinį erelį

Liūdniausia, kad jūriniai ereliai nukenčia ir nuo žmogaus rankos – jie virsta brakonierių trofėjais – iškamšomis.

Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla) – didžiausias Lietuvoje perintis plėšrusis paukštis, kurio išskleistų sparnų tarpugalis siekia 2,4 m. Gyvena miškuose prie jūrų įlankų, didesnių upių, ežerų, žuvininkystės tvenkinių. Lizdus krauna 11–28 m aukštyje, medžiuose, augančiuose netoli atviros vietovės. Vidutinio dydžio lizdas yra 1,5 m pločio ir 1 m aukščio. Kiaušinius deda vasario pabaigoje–kovą. Dažniausiai sudeda du tris, rečiau vieną ar keturis baltus kiaušinius. Peri 34–46 dienas. Lizduose išauga vienas–trys jaunikliai. Maždaug po 70–90 dienų jie palieka lizdą. Žuvys ir vandens paukščiai – pagrindinis jūrinių erelių maistas. Kartais šie plėšrūnai medžioja ir žinduolius – ondatras, kiškius. Žiemą dažnai lesa dvėseną. Ši erelių rūšis saugoma tarptautiniu mastu. Įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Šalyje peri 150–170 jūrinių erelių porų.

Tikėtina, kad jūriniai ereliai nebuvo nenustoję perėti Lietuvoje XX a. pradžioje ir viduryje, tačiau jų skaičius, kaip ir visoje Europoje, buvo gerokai sumažėjęs. Gausėti šie ereliai pradėjo tik per paskutinį XX a. dešimtmetį. Manoma, kad šis gausėjimas susijęs su jūrinių erelių apsaugos pakilimu Europos šalyse ir agresyvių pesticidų (tokių kaip DDT) nebenaudojimu žemės ūkyje.

Jūrinių erelių ir dabar tyko įvairios grėsmės, o jų kaltininkas dažniausiai yra žmogus. Cheminiai teršalai, su grobiu patekę į erelių organizmus, tampa individų žūties priežastimi arba pasireiškia vėliau, kai paukščiai tampa nevaisingi, deda plono lukšto kiaušinius, kuriuos perintis paukštis tiesiog sutraiško. Be to, šie paukščiai žūva neatsargiai nutūpę ant elektros stulpų nuo elektros iškrovos.

Liūdniausia, kad jūriniai ereliai nukenčia ir nuo žmogaus rankos – jie virsta brakonierių trofėjais – iškamšomis. Akivaizdu, kad vis dėlto  daugiausia žalos jūrinių erelių populiacijai daro ūkinė veikla miškuose. Žiemos pabaigoje ar pavasarį vykdant miško darbus, išbaidomi perintys ereliai, pražūva jų dėtys. Iškirtus brandžius medynus, ereliai nebetenka geriausių vietų savo lizdams, todėl, sukraudami lizdus prastuose medžių išsišakojimuose, greitai juos ir praranda: lizdai pasvyra arba visiškai išbyra.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų