Šį savaitgalį „TEDxVilnius” konferencijoje viešėjęs ir pranešimą apie ryklių išsaugojimą skaitęs jūrų biologas, keliautojas, buvęs Karališkųjų karinių jūrų pajėgų pareigūnas, žurnalistas, rašytojas ir edukacinių TV laidų apie gamtą vedėjas Montis Holsas (Monty Halls) sako, kad delfinai ir kiti banginių šeimos žinduoliai neturėtų būti laikomi nelaisvėje.

Tačiau jei vaikas nori delfinariume gyvai pamatyti žinduolius, kuriuos jis stebėjo per televiziją, ką į tokį prašymą vaikui turėtų atsakyti jo tėvai?, – paklausėme BBC laidos „Didieji pabėgimai” (angl. „Great Escapes”) žvaigždės.

– Visuomenėje egzistuoja suvokimas, kad delfinariumai – labai puikus dalykas, nes juose žmonės gali susipažinti su šiais gyvūnais, be to, čia neva vykdomi moksliniai tyrimai.
Tad palaikyti delfinariumus ar ne – moralinis klausimas. O tėvai, mano nuomone, yra vaikų moralės kompasas. Jie turėtų udgyti savo atžalų suvokimą apie tai, kas pasaulyje yra gerai, o kas ne, ir paaiškinti, kaip viskas yra iš tiesų.

Mes paimame labai socialų gyvūną, kuris natūralioje aplinkoje bendrauja garsais, naudodamas labai platų jų spektrą. Ir patalpiname jį į aidinčią betoninę dėžę dėl savo pačių pramogos.

– Tai lyg lokių pjudymas šunimis – dabar žiūrėdami į šią 19 a. gyvavusią pramogą galvojame, kad tai buvo barbariška. O kaip į mus žiūrės ateities kartos dėl to, kad mes laukinius gyvūnus patalpinome į tas dėžes, kuriose jie plaukioja ratais ir pamažu išprotėja?

– Mokslas dabar jau taip pat žino, jog tai, kas vyksta delfinariumuose, yra blogai. Gyvūnai patiria stresą, jų kortizolio (hormono, išsiskiriančio streso metu) lygiai yra pakilę. Žinduoliai delfinariumuose nėra laimingi – jie prislėgti. Jų gyvenimo trukmė yra dramatiškai trumpesnė. Paimkime didžiausią pasaulio delfiną – orką. Vidutinė jų gyvenimo trukmė laisvėje yra 50-60 metų. Delfinariumuose jie vidutiniškai išgyvena 9 metus.

Štai tokia ta delfinų laikymo nelaisvėje kaina. Mano nuomone, ji – per didelė. Mes esame civilizuota visuomenė ir patys darome pasirinkimus. Patys turime nuspręsti, gerai tai, ar ne. Tai komplikuotas, tačiau tuo pačiu ir paprastas klausimas.

– Tačiau kai kurie delfinariumai suteikia sergančių vaikų tėvams galimybę padėti mažiesiems pasinaudojant delfinų terapijos galimybėmis. Ar tai irgi amoralu?

– Tai išties sudėtingas klausimas. Galiu pamėginti žiūrėti iš savo požiūrio taško. Jei aš būčiau tokioje situacijoje, dėl savo vaiko padaryčiau bet ką. Turbūt mes visi padarytume.
Šioje srityje jau yra tyrimų, pagrindžiančių, kad bendravimas su delfinais padeda autistieškiems vaikams bei vaikams, turintiems mokymosi ar bedravimo sutrikimų. Negalėčiau sužlugdyti galimybės tėvams padėti savo vaikams.

Tačiau yra geresnių delfinų terapijos būdų, nei taikomi dabar. Vaikus su delfinais galima supažindinti laukinėje ar beveik laukinėje aplinkoje. Tai mano utopinė vizija – įkurti Europinį tokios terapijos centrą.

Pasaulyje jau yra tokių galimybių susitikti su delfinais. Tai didžiulės aptvertos vandens teritorijos, kuriose lankosi prie žmonių pripratę laukiniai delfinai.

– Delfinai gali atplaukti į teritoriją ir išplaukti iš jos į atviras jūras kada tik užsinori. Tai laukiniai gyvūnai, bet jiems patinka bendrauti su žmonėmis, tad jie grįžta.
Beje, bet kuri organizacija, kuri sako, kad jų delfinariumas skirtas terapijai ar moksliniams tyrimams, meluoja. Juk jei pagrindinis delfinariumo tikslas – tyrimai arba terapija, kam tos šou programos? Juk akivaizdu, kad delfinų pasirodymai smarkiai iškraipys mokslinių tyrimų rezultatus ir terapiją.

Pasirodymai daromi tam, kad uždirbti pinigų. Tai – neteisinga ir moraliai nepateisinama.

Visgi delfinariumų lankytojai mato nuolat „besišypsantį” gyvūną, kuris iš pažiūros gyvena puikiai: gauna mėgiamos žuvies, žaidimų, be to, gyvena grupėje su kitais gentainiais. Kas gi čia negerai?

Įsivaizduokite, kad jūs ir aš, kurie ką tik susipažinome, yra uždaromi į skvošo korto dydžio betoninę dėžę likusiam mūsų gyvenimui. O žmonės vis rikiuojasi prie korto sienos – jie ateina į mus pažiūrėti. Ir mes juos linksminame. Juk visi galvotų, kad tai žiauru.

Reikia atminti, kad laukinėje gamtoje delfinai gyvena tam tikrose hierarchinėse, socialiose grupėse ir labai daug tarpusavyje bendrauja. Jų aplinka yra labai stimuliuojanti: įvairiapusiškas landšaftas, laisva medžioklė, netrukdomas bendravimas su savo šeima ir kitomis šeimomis.
Tai, ką pasakoju, nėra prabangus delfino gyvenimas. Tai – būtinybė. Laikydami juos delfinariumuose mes beveik visas šias galimybes iš jų atimame.
Žmonės delfinus visada gerbė už jų intelektualumą, už ryšį su žmonėmis. Jaučiame, kad tai – neeilinių gebėjimų gyvūnai, tačiau vis tiek atskirus individus paimame savo pramogai.

– Ar visuomenės nuomonė delfinų laikymo nelaisvėje klausimu keičiasi?

– Taip, supratimas auga visame pasaulyje. Ateinanti karta sakys: tai, ką su šiais gyvūnais darė mūsų tėvai, yra nepriimtina, ir aš nebūsiu to dalimi.

Žmonės, kurie tai supranta, aktyviai vienija savo jėgas. Ir tai nėra tik tylūs argumentai: socialiniai tinklai įgalina mus pačius keisti viešąją nuomonę.

– Jei visi, matantys moralinę delfinų laikymo nelaisvėje pusę, susivienytume, greitai pasiektume gerų rezultatų. Tad kiekvienas, skaitantis šį straipsnį, turėtų savęs paklausti: ar aš pritariu įsisenėjusiai praktikai, ir, jei ne, prie kurio socialinio judėjimo galėčiau prisijungti?

– Juk būtent visuomenės paskatintos nevyriausybinės organizacijos visame pasaulyje kelia šį klausimą į politinį lygmenį. Taigi keičiasi ir sprendimų priėmėjų nuomonė.

– Koks jūsų gražiausias patyrimas su delfinais?

– Susitikimai su delfinais laisvėje yra neįkainojama, gyvenimą keičianti patirtis.

Tai, ką papasakosiu – daugiau nei įprastas susidūrimas su delfinais, kai jie atplaukia prie žmonių tiesiog smalsaudami. Tai buvo tikras bendravimas – gavome „VIP bilietą” į laukinių delfinų gyvenimo užkulisius.

Taigi kartą Bahamuose mums plaukiant laivu laukiniai delfinai su mumis praleido ištisas 8 valandas. Jie pademonstravo turbūt visą įmanomą delfinų elgsenos spektrą.

Jie nėrė į jūros gelmes ir iš ten atnešdavo mums įvairiausių dalykų. Kažkas iš įgulos vandenyje pateliūskavo raudona nosinaite ir pametė ją. Delfinai grįžo atgal, paėmė nosinaitę, ir grąžino ją mums į laivą.

Dvi gyvūnų rūšys – delfinai ir žmonės – tiesiog kartu leido laiką. Jie mus visiškai įsileido į savo pasaulį. Galėtum pagalvoti, kad plaukiant link kranto visa įgula nenutildama dalinsis įspūdžiais. Tačiau niekas nekalbėjo. Tai ir yra tikrasis – laisvų delfinų – paliekamas įspūdis.