Pradėjo fotografuoti Sibire

V.Senvaitis dabar atitolęs nuo aktyvaus dalyvavimo politikoje, tačiau jį galima pamatyti įvairiuose renginiuose. Viename jų parodė jo paties darytas nuotraukas. Dėmesį patraukė Sibire įamžinta katė bei šunys. Paprašytas pasidalyti prisiminimais, kuriuos jam kelia šitos nuotraukos, V.Senvaitis mielai sutiko ir net pakvietė į namus Garliavoje. Mat ir ten yra naminių gyvūnų – gyvena kadaise benamė buvusi katytė Juodukė.

"Mane su tėvais ir broliu į Sibirą išvežė 1951 m. rudenį. Atsidūrėme Tomsko srities Kurolino gyvenvietėje. Ten buvo toks Vytautas Snarskis, kuris turėjo fotoaparatą ir darė mažutes nuotraukas. Ilgainiui jis nustojo fotografuoti. Tuomet aš nusprendžiau perimti iš jo estafetę – gyvenvietėje pasirodžiusiame leidinyje "Prekės paštu" radau fotoaparatą ir visa kita, kas reikalinga nuotraukoms daryti. Užsisakiau. Netrukus viską gavau ir pradėjau fotografuoti", – pasakojo V.Senvaitis, sėdėdamas su juoda kate ant kelių prie židinio, savo namuose.

Išliko katės nuotrauka

Pašnekovas negalėjo prisiminti, kaip 1956 m. pas Senvaičius Sibire atsirado didelė, ilgaplaukė katė. Tik atsimena, kad tai buvo labai draugiška, meili katė, mėgusi trintis apie kojas, tupėti ant Valerijono mamos kelių ir stalo, kur žiemą tikrai buvo šilčiau nei ant grindų. Iki šiol išsaugotoje nuotraukoje jaunasis fotografas užfiksavo būtent pastarąjį vaizdą. Katė žiemą net ir per speigus verždavosi lauk atlikti savo reikalų, bet tuoj pat skubėdavo atgal. Ji puikiai atlikdavo namuose savo tiesiogines pareigas – išgaudydavo visas peles.

"Sibiro tremtinių šeimose tremties pradžioje šunų buvo labai mažai – mums patiems trūko maisto. Ilgainiui, gerėjant gyvenimo sąlygoms, radosi ir šunų. Dažniausiai tai buvo Sibiro laikos – pati populiariausia rusų išvesta šunų veislė, arba jų mišrūnai. Tai buvo labai draugiški šunys, įpratę gyventi dideliame šaltyje lauke. Negaliu suprasti, kaip jie susirasdavo žiemą ėdesio – šių šunų dažniausiai niekas nešerdavo. Kadangi mama vis pavaišindavo du prie mūsų namų ateidavusius šunis, tai jie tapo kaip ir mūsiškiai. Abi laikos atsirado pas mus tais pačiais metais kaip ir katė", – prisiminė pašnekovas.

Sąžininga laika

Senvaičiai priglaustus šunis vadino rusiškais vardais – Šariku ir Malčiku. "Kartą mama netyčia vasarą uždarė vieną iš šunų sandėliuke, kuriame buvo sukaupta maisto atsargų: bulvių, rūkytų žuvų, lašinių bryzas ir kt. Mama atskubėjo iš darbo patikrinti, ar tikrai paliko užrakintą Malčiką, ir jei taip, tai kas liko iš mūsų maisto atsargų. Priėjusi prie sandėliuko, pamatė iš po pamatų kyšančią Malčiko galvą. Mat šuo mėgino išsikasti urvą, kad pabėgtų iš nelaisvės. Sandėliuke maisto atsargos buvo nepaliestos, o Malčikas džiūgavo atsistojęs ant galinių kojų ir prigludęs prie jį išlaisvinusios mamos krūtinės", – pasakojo V.Senvaitis.

Prieš grįždamas į Lietuvą V.Senvaitis turėjo medžioklinį šautuvą ir kartais eidavo medžioti paukščių į taigą. Nesuprantamu būdu šunys sužinodavo apie jo būsimą medžioklę – vos išėjusį su šautuvu iš namų V.Senvaitį apspisdavo būrys linksmai nusiteikusių laikų. Šie šunys ne tik nepadėdavo jam medžioklės metu, bet savo džiaugsmingu lojimu išbaidydavo paukščius. Tad medžioklėn tekdavo eiti slapta.

Dabar V.Senvaitis, likęs našliu, džiaugiasi jo priglaustos katytės Juodukės draugija. Katė nepripažįsta jokių kitų žmonių – bėga nuo jų slėptis. Mat vertina tik ją nuo bado ir šalčio žiemą prieš penkerius metus išgelbėjusio jos dabartinio šeimininko draugystę.