Nieko nebūtų nuostabaus, jei iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijos kilusiam šuniui mišrūnui Alšiui kada nors Lituvoje bus pastatytas paminklas. Šis keturkojis vienišius iš Alšėnų pilies griuvėsių atlydėjo lietuvius raitelius iki Juodosios jūros ir dabar laimingas gyvena netoli Pakruojo dvaro su keliais savo bendražygiais.

Neeilinis šeštadienis dvare

Į Pakruojo dvarą kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį susirenka galybė smalsuolių, atvažiuojančių čionai iš įvairių Lietuvos kampelių. O kaip nevažiuosi, jei nuo pirmos minutės patenki į dvarvietę, kuri minima nuo XVI a. vidurio. Atvykusieji į šį gyvą restauruotą muziejų iškart pajunta XIX a. pabaigos aplinką, susitinka su dvaro savininku – pačiu baronu, tijūnu, dvariškiais ir, persirengę ano meto drabužiais, pasineria į to laikmečio dvaro gyvenimo sūkurį.

Tas šeštadienis Pakruojo dvare buvo neeilinis – pro vartus įvažiavus barono karietai, ant juodo žemaituko Kaktuso atjojo verslininkas Antanas Narmontas, kuris kartu su šiuo žirgu ir nenusakomos veislės šunimi Alšiu prieš penkerius metus garsino Lietuvą žygyje prie Juodosios jūros.

Bendražygių trauka

Alšis, tarsi pavargęs nuo savo žinomumo ir galybės norinčiųjų su juo pabendrauti, nukūrė prie atokiai nuo šeštadieninio dvaro šurmulio stovėjusių savo bendražygių – žemaitukų Topazo ir Karkaso, su kuriais nubėgo beveik 2 tūkst. km iki Juodosios jūros.

Garsiai žvengdamas šią trijulę pasveikino ir Kaktusas, o Alšis, vis pakeldamas užpakalinę koją prie dvaro medžių, skubiai žymėjo šios garsios kompanijos teritoriją. Atlikęs šį neatidėliotiną reikalą, nuskuodė prie dvaro svečių grupelių – leidosi jų glostomas ir vaišinamas. Pagaliau įkaitęs saulėje ir prisisotinęs, susirado vilnai plauti skirtą skardinę vonią su vandeniu ir, prisilakęs iki valiai, nuskuodė pas savus – žemaitukus.

Kaip Alšis apsisprendė

"Kai kirtome Baltarusijos sieną, už 20 km sustojome papietauti Alšėnų piliavietėje. Priminsiu, kad nuo XIII a. Alšėnai buvo LDK Alšios dalinės kunigaikštystės centras, kurį nuo XIV a.pabaigos valdė Alšėnų kunigaikščių giminė. Būtent jos pradininkas Jonas Alšėniškis apie 1390 m. savo valdose pastatė pilį ant upelio kranto. Ir štai tos pilies griuvėsiuose nežinia kiek laiko gyveno atsiskyrėlis šuo. Jis, pastebėjęs raitelius, pasitraukė į aukštesnę piliavietės vietą, atsargiai stebėjo mūsų draugiją su žirgais, rupšnojusiais žolę. Kai pietums išsitraukėme kas lašinukų, kas kitokių lietuviškų skanėstų, jų kvapas privertė liesą kaip dviratį protingų akių mišrūną prisiartinti prie mūsų. Už drąsą jis buvo karališkai pavaišintas", – prisiminė pažintį su Alšiu A.Narmontas.

O štai kaip įvykiai klostėsi toliau pasakoja pats Alšis Antano žmonos Egidijos parašytoje ir šeimos lėšomis išleistoje knygelėje vaikams "Alšis. Mano istorija": "Supratau, kad aš jiems patikau... Patiko ir jie man… Bet staiga raiteliai šoko ant žirgų. Supratau, kad jie palieka ir mane, ir mano pilį. "Ne, nepasiliksiu ir aš, bėgsiu kartu", – sukosi mintis galvoje. Kuo toliau bėgau paskui juos, tuo aiškiau darėsi galvoje, kad noriu būti tik su jais – su nepažįstamaisiais, kurie man buvo tokie geri."

Ne pilys jam rūpėjo

Niekas nevijo šuns šalin. Atvirkščiai – visi priėmė kaip savą ir suteikė Alšio vardą, nes susitiko su juo prie Alšėnų pilies griuvėsių. Keliavo toliau visi draugiškai – nuo vienos pilies į kitą.

Kaip prisipažįsta Alšis knygelėje, tos LDK pilys jam visai nerūpėjo, nes šuo turėjo galybę pareigų: bėgti visų priešakyje ir rodyti kelią, saugoti naktimis raitelių ramybę, nuraminti besipykstančius žirgus. Tiesa, aviganio kraujo turintis Alšis buvo net pradingęs raiteliams iš akiračio – ilgai ganė jo pastebėtą laukuose karvių bandą, pakeliui gaudydamas varles ir peles – tai buvo jo, gyvenusio Alšios pilyje, pagrindinis maistas.

Įrodė savo reikalingumą

Stiprių aviganio genų turintis Alšis žygio pabaigoje įtikinamai juos parodė, kai poilsiaujančius raitelius paliko kumelė Bomba. Ji nesileidi raitelių sugaunama. Tuomet gaudynių estafetę perėmė Alšis – jis taip greitai nuvargino kumelę, kibdamas dantimis į uodegą, kad netrukus Bomba pati leidosi raitelių pagaunama, kad tik atsikratytų įkyriojo aviganio. Beje, žygyje dalyvavusio veterinarijos gydytojo Audriaus Kučinsko nuomone, Alšis anuomet buvo gal ketverių metų.

"Turbūt gerai atlikau savo šuniškas pareigas, nes visi mane mylėjo. O kai susirgau, mane vežė automobilyje, gydė, lankė, glostė, gailėjo. Manau, gerųjų žmonių meilė mane išgydė", – tai ištrauka iš Alšio prisiminimų jo vardo knygelėje.

Staigmena Lietuvoje

Išmaudytas Juodojoje jūroje ir įsodintas į automobilį, kaip ir žirgai, Alšis suprato, jog žygis baigėsi. "Jie važiuoja namo, o kas manęs laukia?" – klausia šuo knygelėje. O jo laukė ilga kelionė atgal.

Kai Alšis su savo bendražygiais pasiekė Lietuvą, apsigyveno Gražaičių kaime, A.Narmonto sodyboje, kartu su žemaituku Kaktusu. Alšis šokinėjo iš džiaugsmo, kad likimas jį vėl suvedė su Kaktusu ir jo šeimininku – mylimais bendražygiais. Antanas pastatė Alšiui didelę, gražią, šiltą būdą, kurioje jis tik nakvoja. Šuo apsvaigdavo iš laimės, kai šeimininkas paimdavo balną į rankas – žinojo, kad laigys su Kaktusu ir šeimininku po laukus. Tuomet iš džiaugsmo puldavo graužti savo būdos landą.

Didysis Alšio nuotykis

Turėjo Alšis ir kitą aistrą – megzti pažintis su kalaitėmis. Nepaisydamas savo nekilmingos išvaizdos, tačiau jaunas ir, anot paties Alšio, turbūt labai gražus, šis LDK šunų palikuonis ištrūko į kaimą įsitikinti savo patrauklumo jėga. Greitai susirado mišrūnę kalytę Mirtą, gerokai vyresnę už jį, bet argi įsakysi širdžiai – ir Alšis porai parų pasiliko pas Mirtą.

Tik tuomet, kai kalytės kieme pamatė savo šeimininką, suprato kažką negerai padaręs. Išsigandęs pasislėpė už kvepiančių alyvų krūmo, tačiau rūkytos dešros gabaliukas šeimininko rankose kvepėjo labiau… "Gera žinoti, kad esi mylimas ir brangus... Mirta mane išlydėjo lojimu, o aš ją sekiau akimis pro šeimininko automobilio langą", – taip knygelėje Alšis prisiminė savo didįjį nuotykį kaime.

Ar nevertas paminklo?

"Savo žygiu iki Juodosios jūros priminėme buvusios LDK teritorijų gyventojams Lietuvos istoriją, kad kadaise buvome viena valstybė, kad iki šių dienų išsaugojome žemaitukus ir įrodėme pasauliui fantastinį jų bei šuns mišrūno Alšio ištvermingumą, jo ištikimybę. Beje, kasdien įveikdamas apie 50 km, šis šuo greitai tapo istorinės kelionės simboliu, pelnė buvusios LDK teritorijos gyventojų meilę, o kai sunkiai susirgo, įkąstas erkės, sukėlė nerimo ne tik Lietuvos gyventojų širdims", – šmaikštavo A.Narmontas.

Anot žygio vadovo Gintauto Babravičiaus, visuotinę meilę pelnęs Alšis buvo žygyje legalizuotas – jam suteikta Lietuvos "pilietybė" – populiarusis keturkojis mišrūnas turi pasą, kuriame įrašytas jo vardas Alšis. Gali būti, kad šis vardas bus kada nors įrašytas ir garsiausio LDK šunų palikuonio paminkle. Juk Vilniuje, kuriame prasidėjo Vytauto Didžiojo žygį iki Juodosios jūros pakartojusių raitelių kelionė, jau stovi paminklas vienintelės nacionalinės šunų veislėms atstovams – lietuvių skalikams.