– Kodėl nusprendėte pasirinkti veterinarijos studijas?
– Niekada nesudvejojau, ar galėčiau būti kuo kitu, ne veterinare. Dar vaikystėje didžiulę mano meilę keturkojams pastebėjo šeima, kuri nuolat užsimindavo, kad auga būsima veterinarijos gydytoja. Bėgant metams, mano užsispyrimas vis stiprėjo, o besiruošdama abitūros egzaminams tėvams pareiškiau, kad, jei neįstosiu studijuoti veterinarijos, apskritai nestudijuosiu. Tiesa, tada jie tokiu mano kategoriškumu nebuvo labai patenkinti, tačiau vis tiek nuolatos jaučiau jų palaikymą. Vis dėlto įveikiau visus sunkumus ir jau iškart po mokyklos įstojau į veterinarinės medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
– Gal galėtumėte išsamiau papasakoti apie savo projektą "O dabar – leisk man"?
– Šis projektas – lyg mano kūdikis. Į jį sudėjau labai daug širdies, laiko, pastangų ir darbo. Kadangi esu visiškai pametusi galvą dėl keturkojų, nusprendžiau burti komandą ir įgyvendinti tai, ko Šilalėje nebuvo – įkurti vedžiojimo ir dresūros aikštelę. Dar studijuodama subūriau penkių žmonių komandą ir bendromis jėgomis parengėme projektą. Šilalėje įrengėme ne tik šunų vedžiojimo ir dresūros aikštelę, bet ir, bendradarbiaudami su dresūros mokykla "Geras šuo", vedėme net 10 paskaitų ciklą įvairiomis šunų dresūros bei sveikatos temomis. Žinoma, nepamiršome ir praktinių dresūros užsiėmimų naujoje aikštelėje. Iš tiesų, labai džiaugiuosi sėkme: mūsų paskaitų ciklas susilaukė populiarumo tarp visame pasaulyje gyvenančių lietuvių, o į nuotoliu vykstančias paskaitas jungėsi šimtai gyvūnų augintojų. Manau, jog tai buvo puiki patirtis.
– Kokia veikla užsiimate šiandien?
– Šiuo metu dirbu vienos didžiausių veterinarijos vaistinių įmonių tinkle. Čia užimu veterinarijos farmacininkės pareigas. Baigusi studijas įgijau net dvi licencijas: veterinarijos praktiko ir veterinarijos farmacininko.
– Kodėl pasirinkote dirbti pagal veterinarijos farmacininko licenciją? Juk galite dirbti klinikoje.
– Tiesą pasakius, neturiu aiškaus atsakymo, tačiau vienas pagrindinių mano darbo kriterijų buvo būtent dirbti su gyvūnais. Niekada nenorėjau užsiimti kitokia veikla. Negavusi darbo pagal mano keliamus kriterijus, kuriam laikui pasukau į farmacijos sferą, bet savo žinių neapleidžiu ir vis dar tikiuosi, kad ateityje gyvūnų gydymu galėsiu užsiimti kasdien, o gal net pakviesiu į savo nuosavą kliniką?
– Kuo jus žavi dabartinė jūsų veikla?
– Žmonės dažniausiai vis tiek žino, kad aš esu gydytoja, kiti sako girdėję teigiamų atsiliepimų ir ateina konsultuotis. Tai ir žavu, kad aš greitai galiu padėti. Su klientais dažnai diskutuojame apie gyvūno negalavimus, o aš stengiuosi atrasti atsakymus į žmogui kylančius klausimus: paskiriu tinkamų vaistų, profilaktinių priemonių, o kartais net rekomenduoju atlikti gyvūnui tam tikrus tyrimus veterinarijos klinikoje.
Dažnai tenka susidurti ir su prastais šeimininkų įpročiais. Žmonės neretai nustemba sužinoję, kad negalima katėms duoti karvės pieno, nes katės laktozės nevirškina, bet vis dar nuo seno yra įsitikinimas, kad galima. Arba – šuo pats išsilaižys žaizdas ir jos greičiau užgis. Tikrai ne. Žaizdos nuo laižymo negis, o įnešus bakterinę infekciją į žaizdą, dažnu atveju neišvengsime ir antibiotikų kurso. Todėl visų pirma žmones mokau nedaryti klaidų.
– Taip pat dirbate lektore, vedate paskaitas. Kas aktualu gyvūnų augintojams?
– Kol kas dar nedrįstu šios veiklos vadinti darbu, man tai – bendradarbiavimas su gyvūnų dresūros mokyklomis. Kadangi pati esu gydytoja, be abejonės, visų paskaitų temos yra susijusios su sveikata. Turbūt aktualiausios temos išlieka tos pačios: pirmoji pagalba gyvūnui namuose, mitybos pasirinkimas ir kaip profilaktiškai užkirsti kelią tam tikriems susirgimams. Šios temos nepraranda savo aktualumo, juk kartais taip nutinka, kad gyvūnas sunegaluoja klinikų nedarbo metu. Gyvūnų šeimininkai nori sužinoti, kaip tinkamai padėti savo augintiniui namuose. Tačiau ne visais atvejais galime patys padėti savo gyvūnui, kartais yra būtina nedelsiant vykti į budinčią veterinarijos kliniką. Tai taip pat akcentuoju per paskaitas.
Nors kartais vedami gerų tikslų tikimės padėti gyvūnui, tačiau tiksliai nežinodami, kaip tai padaryti, galime jam pakenkti dar labiau.
– Kokias pagrindines klaidas daro gyvūnų šeimininkai? Kaip jų išvengti?
– Dažnai juokauju, kad po žmonių pirmosios pagalbos gyvūnams reikia dar vienos pagalbos. Neretai savininkai gyvūnui bando padėti pasitelkdami savas žinias, kurios dažnai yra paremiamos mitais, niekaip nesusijusiais su veterinarijos mokslu. Labai dažnai tenka susidurti su apsinuodijusiais gyvūnais, kuriems sveikatos sutrikimus sukelia augintiniams netinkami žmonių medikamentai. Tokie vaistai kaip aspirinas, paracetamolis, ibuprofenas, vaistai nuo peršalimo yra toksiški gyvūnui, todėl griežtai negalima jų duoti. Bet kokių vaistų vartojimas turi būti aptartas su veterinarijos gydytoju. Nors kartais vedami gerų tikslų tikimės padėti gyvūnui, tačiau tiksliai nežinodami, kaip tai padaryti, galime jam pakenkti dar labiau.
– Ar įgytos veterinarijos žinios paveikė jūsų požiūrį į savo pačios augintinius?
– Taip, ir net labai. Studijos padarė labai didelę įtaką mano augintinio priežiūrai: griežtai neleidžiu savo gyvūno maitinti nuo stalo, niekada nepraleidžiu profilaktinių sveikatos patikrinimų, šunį vakcinuoju profilaktinėmis vakcinomis, naudoju prevencines priemones nuo erkių. Iš tiesų pastebiu, kad daug rimčiau žiūriu ir į savo augintinio negalavimus. Gyvūnui susirgus, dažniausiai kreipiuosi į kitą veterinarijos gydytoją, atlieku visus reikiamus tyrimus. Taip pat medicinos studijos privertė rimčiau žiūrėti ne tik į mano augintinių, bet ir į savo bei šeimos narių sveikatą. Esu tvirtai įsitikinusi, kad profilaktika – geriausias gydymo metodas.
– Kaip manote, ar visuomenės požiūris į gyvūnus yra tinkamas? Jei ne, kokiais būdais reikėtų jį keisti?
– Manau, kad daugelio žmonių požiūris į gyvūnų priežiūrą dar nėra tinkamas. Neretai pas veterinarijos gydytoją šeimininkas gyvūną atveža tik jam susirgus, neatlikdamas profilaktinių tyrimų, kurie dažnai padeda užkirsti kelią rimtoms ligoms. Kita rimta problema – tam tikrų veislių populiarumas. Žmonės dažnai yra linkę rinktis gyvūną pagal jo veislę, grožį, gerai nepasidomėję, koks šio gyvūno charakteris, kokių auginimo, dresūros sąlygų jam reikia. Dėl impulsyvaus pirkimo toks gyvūnas neretai tampa nebereikalingas ir atsiduria prieglaudoje. Tačiau pačios didžiausios gyvūnų auginimo problemos vyrauja miesteliuose ir kaimuose, kur vis dar atrodo normalu gyvūnais atsikratyti juos skandinant, užkasant ar išmetant į gatvę. Taip pat labai liūdina, kad net XXI a. šunys atlieka signalizacijos vaidmenį, visą gyvenimą grandine pririšti prie būdos. Labai viliuosi, kad ateityje žmonių požiūris į gyvūnų auginimą keisis, o baudos už žiaurų elgesį vis didės. Nes dabar jos tiesiog juokingos. Vos keletas eurų.
– Kokiomis svarbiausiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis dirbti veterinarijos srityje?
– Manau, labai svarbu būti empatišku, jautriu, supratingu, dėmesingu, išklausančiu ir įsiklausančiu žmogumi. Į veterinarą kreipiasi daug įvairių žmonių: vieni labai nerimauja dėl savo gyvūno sveikatos, kiti abejoja gydytojo žiniomis. Todėl veterinarijos gydytojas turi būti atkaklus, kantrus ir gebėti tinkamai, aiškiai informuoti gyvūno šeimininką apie jo augintinio sveikatą, gydymą. Taip pat šiame darbe yra būtina išlaikyti budrumą, suprasti, kad gyvūno šeimininkas gali meluoti apie tam tikrus gyvūno ligos simptomus, taikytą gydymą, o tai yra be galo svarbu norint tinkamai diagnozuoti ligą. Žinoma, svarbiausia savybė, kurią privalo turėti kiekvienas veterinaras, – besąlygiška pagarba ir meilė kiekvienai gyvybei.
Naujausi komentarai