Lietuvos žuvininkystės tarnyba liepos mėnesį į Molėtų rajono Alnio ežerą ir į Apaščios upę Biržų rajone išleido 7 tūkstančius išaugintų plačiažnyplių vėžių. Rugsėjo pradžioje iš Kupiškio marių ir Zarasų rajono Ilgio ežero į Rūžo ežerą Ignalinos rajone buvo perkelta 5 tūkstančiai siauražnyplių vėžių pagal patvirtintą Valstybinį žuvų ir vėžių gaudymo žuvivaisai planą. Šios „kraustynės“ buvo reikalingos tam, kad vietinių vėžių populiacijos šiek tiek atsigautų ir gebėtų atsilaikyti prieš agresyvius ir plėšrius invazinius vėžius.

Lietuvoje šiuo metu sutinkamos keturios vėžių rūšys: plačiažnypliai, siauražnypliai, žymėtieji ir rainuotieji. Juos atskirti nėra paprasta, nes bent jau trys rūšys iš minėtųjų yra labai panašios.

Siauražnypliai - senieji atklydėliai iš Rytų

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dėl žmogaus ūkinės veiklos iš Rusijos, Kaspijos–Volgos regiono pradėjo plisti stepių gėluose ir apysūriuose vandenyse natūraliai gyvenantys siauražnypliai vėžiai.

Atkeliavę per Baltarusijos ir Latvijos teritorijas, Lietuvoje jie pasirodė apie 1900-uosius. Būdami mažiau reiklūs ir vislesni, siauražnypliai vėžiai dažnai išstumdavo vietinius, tačiau ilgainiui nusistovėjo savotiška pusiausvyra. Abi rūšys susigyveno pasidalindamos vandens telkinius. Ši istoriškai susiklosčiusi padėtis lėmė, kad šiandien Lietuvoje yra dvi vertingos ir saugotinos dešimtkojų vėžių rūšys – plačiažnypliai ir siauražnypliai.

Nuo praėjusio šimtmečio vidurio Europoje augant pramonei, intensyvėjant žemės ūkiui, plačiažnypliai vėžiai natūraliose vandens telkiniuose pradėjo sparčiai nykti. Ne išimtis ir Lietuva.

Plataus masto melioracija praėjusio šimtmečio 6 – 8 dešimtmečiuose stipriai pažeidė natūralų vandens balansą, pakeitė gruntinio, o kartu ir mažesnių vandens telkinių lygį. Nedideli, ramiai vinguriavę švarūs upeliai buvo kanalizuoti. Negrįžtamai sunaikintos jų paunksmėje ir kerplėšose buvusios vėžių pamėgtos vietos. Beatodairiško chemijos naudojimo žemės ūkyje ir vandens telkinių užteršimo pasekmė – staigus ir visiškas vėžių nykimas ežeruose ir upėse, kur anksčiau jie gausiai gyveno. Atsirado viską šluojantis vėžių maras. Liga, kuri iki šiol nėra kontroliuojama.

Nežinoma, kodėl ligos sukėlėjas Bacillus pestis astaci, platinamas vandens paukščių, žuvų ir pačių vėžių vienur sukelia epidemijas, kitur ne. Manoma, kad liga pirmiausia paplinta nusilpusiose populiacijose.

Svečiai iš Amerikos

Vėžiai labai jautrūs vandens taršai, staigiai vandens režimo kaitai. Šie aplinkos veiksniai turi įtakos mitybos grandinių pokyčiams, žiemojimo sąlygoms, gebėjimui susirasti tinkamas slėptuves ir kt. Nustatyta, kad nepalankūs aplinkos faktoriai skatina įvairias vėžių ligas, iššaukia vėžių maro protrūkius.

Apie 1930 m. į Europą iš Šiaurės Amerikos rytų pakrantės atvežta ir čia įveista rainuotųjų, o nuo vakarų pakrantės ir Kanados – žymėtųjų vėžių. Kadangi šie vėžiai ne tokie reiklūs aplinkai, lengviau pakenčia deguonies stygių, neserga vėžių maru, tikėtasi, kad galės gyventi regionuose, kur vietiniai vėžiai jau išnyko. Rainuotieji vėžiai yra kur kas vislesni, išgyvena net jūros vandenyje – jų rasta Baltijos jūros pakrantėje.

Naikindami žuvų ikrus patys joms papuola

Naujoje tėvynėje ypač gerai prigijo ir sparčiai pradėjo plisti visaėdžiai ir gan agresyvūs rainuotieji vėžiai. Vandens telkiniuose jie naikina visų žuvų ikrus ir mailių, puola viską, ką tik gali įveikti, neišskiriant ir augalinio maisto. Visgi yra ir kita šio reiškinio pusė – augantys vėžiukai tampa gardžiu kasneliu daugumai žuvų.

Žvejai yra pastebėję – ten, kur apsigyveno atėjūnai, žuvims maisto laikinai pagausėja, bet vėžių išlieka pakankamai, kad vėliau sėkmingai plistų toliau.

Netrukus paaiškėjo ir didžiausia blogybė – nors rainuotieji ir žymėtieji vėžiai neserga maru, tačiau yra šios ligos nešiotojai. Yra nuomonių, kad vėžių maras Europoje ir atsirado kartu su šių rūšių įveisimu, tačiau oficialiai šis teiginys nėra patvirtintas.

Į Lietuvą pirmieji žymėtieji vėžiai atvežti 1972 m., o rainuotieji – pastebėti jau po 1990-jų. Šiuo metu jie itin sparčiai kuriasi vis naujuose vandens telkiniuose. Dabar gausiausia jų populiacija susispietė pietrytinėje Lietuvos dalyje, tačiau sparčiai plinta visomis kryptimis.

Vietinių vėžių populiacija didinama dirbtinai

Tokiomis aplinkybėmis ypač svarbu išsaugoti vietines vėžių rūšis – plačiažyplius ir siauražnyplius vėžius. Aplinkos ministerijos paskelbtame invazinių rūšių sąraše rainuotieji ir žymėtieji vėžiai pripažinti naikintinomis rūšimis. Juos galima žvejoti visur, visada ir visomis legaliomis priemonėmis, bet griežtai draudžiama perkelti į kitus vandens telkinius. Skelbiamos šių vėžių gaudymo akcijos, aiškinama, kaip atskirti įvairias vėžių rūšis, supažindinama su jų gyvenimo būdu, raginama kai kuriuose ežeruose masiškai gaudyti šiuos atėjūnus.

Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, vadovaudamasi vertingų žuvų išteklių gausinimo strategija bei kasmetiniais žuvų ir vėžių įveisimo planais veisia ir į valstybinius neišnuomotus vandens telkinius reguliariai išleidžia plačiažnyplių vėžių.

Be to, nuo 2010 m. pagal mokslininkų rekomendacijas ir kasmetinius žuvų ir vėžių gaudymo žuvivaisai planus, gaudomi ir į numatytus vandens telkinius perkeliami siauražnypliai vėžiai. Įveisimui parenkami tie vandens telkiniai, kur šie vėžiai istoriškai gyveno, kur nėra natūralių priešų – ungurių ir invazinių vėžių.

Straipsnį parengė Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus specialistai