Jau nuo seno kovas laikomas žmogaus palydovas, įsikurdavęs miestuose ir mažesniuose miesteliuose, dvarų sodybose, pilių satelitinėse gyvenvietėse. Kovai ir dabar mėgsta žmonių kaimynystę, tad juos galima pastebėti aukštuose medžiuose perint kolonijomis, rečiau pavieniuose lizduose. Lietuvoje didžiausiose kolonijose suskaičiuojama net virš 1000 užimtų lizdų. Deja, didelių kolonijų, kuriose kuriasi virš 500 paukščių, turbūt užtektų ir vienos rankos pirštų.

Kovai dažnai sumaišomi su varnomis

Daugelis mieste gyvenančių žmonių tikrai yra matę šalia gyvenčius varninius paukščius. Visi šie paukščiai dažnai vadinami bendriniu pavadinimu, t.y. varnomis, o pamatę juodos spalvos paukštį – „juodvarniais“. Į šią plačią sąvoką patenka ne tik kovai, bet ir krankliai, kuosos ar užklystančios juodosios varnos.

G. Petkaus nuotr. 

Kovai yra panašaus dydžio kaip pilkoji varna, tad nenuostabu, kad mažiau paukščiais besidomintis žmogus gali sumaišyti šias rūšis. Kovų apdaras yra vienodai juodas su nesunkiai pastebimu violetiniu metališku blizgesiu. Suaugusių paukščių snapas yra pilkas su matoma balsva dėme. Patinas nuo patelės iš išvaizdos nesiskiria.

„Kovai yra artimi migrantai. Perimvietėse pasirodo vos tik atšilus orams pavasarį, dažnai jau vasario pabaigoje, pradeda tvarkyti senus lizdus. Kovas jau tapo ir įprastu žiemojančiu paukščiu, tačiau šaltuoju metu mūsų krašte pasilieka tik didžiuosiuose miestuose arba prie sąvartynų. Tačiau manoma, jog tai iš šiauresnių kraštų atskirdę paukščiai. Dažnai peri kolonijose, kuriose kuriasi daugelį metų. Kolonijos gali sudaryti iki 1000 lizdų, pirmuosius kiaušinius deda balandžio mėn. Peri tik patelė, patinas atneša jai maisto, dėtyje dažniausiai būna apie 4-5 kiaušiniai. Po išsiperėjimo, jaunikliai lizdus palieka maždaug po mėnesio“, – pastebėjo Liutauras Raudonikis, Lietuvos ornitologų draugijos vadovas. 

G. Petkaus nuotr. 

Kovai mėgsta žmonių kaimynystę, tad juos galima pastebėti aukštuose medžiuose perint kolonijomis, rečiau pavieniuose lizduose. Dažniausiai minta vabzdžiais ir jų lervomis, grūdais, uogomis, kartais – peliniais graužikais, sulesa paukščių jauniklius lizduose.

Kovai – sparčiai nykstanti rūšis

Nors kovas beveik visuomet glaudžiasi šalia žmogaus, rasdamas prieglobstį miestuose ar sodyboje, tačiau dėl keliamo triukšmo ir paukščių veisimosi vietoje teršiamos aplinkos, kovai dažnai skelbiami nepageidaujamu žmogaus kaimynu. Šiuo atveju kyla klausimas – ar esame pakankamai tolerantiški greta mūsų gyvenantiems gyvūnams?

G. Petkaus nuotr. 

Kovo atveju dažnai tenka spręst tokią dilemą, nes šis paukštis visuomet buvo žmogaus palydovas, kurdavosi greta jo, ne tik perėdavo jo kaimynystėje, bet ir maitinosi žmonių dirbamuose laukuose, daržuose, nekonkuruodamas su juo, o vykdydamas jam skirtą misiją – palaikydamas gamtos pusiausvyrą. Juk būtent kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, kuri gali reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą (o šie nemažai žmogui bėdų pridaro), taip pat sulesa nemažai daržininkų nemėgstančių kurklių, pelinių graužikų, kitų žemės ūkio kenkėjų.

Per ilgus evoliucijos metus, kovai sugebėjo išvengti natūralių priešų – kiaunių, giminaičių pilkųjų varnų ir kitų, poveikio. Tam padeda kolonijinis gyvenimo būdas. Deja, paskutiniais dešimtmečiais kovai įgijo naują priešą – žmogų, kuris sumanė juos išnaikinti iš savo gyvenamos aplinkos. Siekiant šių tikslų, neretai kovai būdavo šaudomi net veisimosi kolonijose arba buvo išmetami jų lizdai su jaunikliais ar dėtimis. Šiuos naikinimo būdus pristabdė Europos Sąjungos teisiniai reikalavimai, draudžiantys bet kokį paukščių ar jų lizdų naikinimą veisimosi metu.  Be to, pastebima, kad Vakarų Europoje, tiek ir Lietuvoje, dėl intensyvaus pesticidų naudojimo žemės ūkyje, kovai užaugina mažiau palikuonių ir ši paukščių rūšis sparčiai nyksta. Šios medžiagos, patekę į kovų organizmą (ko jie negali išvengti, nes maitinasi žemės ūkio naudmenose) neretai yra ir suaugusių paukščių mirties priežastis. Taip kovai, naikindami žemės ūkio kenkėjus, patys tampa pasmerkti. Taip pat paukščiai yra nepageidaujami ir miesto teritorijose, kur vyksta perinčių kovų persekiojimas, tiksliau jų kolonijų naikinimas išardant lizdus, baidant perinčius paukščius. Statistika yra negailestinga – per 30 metų (1986-2016 m.) šios rūšies sumažėjo daugiau nei 50 %.  Liūdna statistika akcentuoja, kad nesiimant papildomų apsaugos priemonių, kovų populiacijai Lietuvoje artimiausiais metais gali kilti išnykimo grėsmė.