Issus coleoptratus – tai 5,5-7,0 mm dydžio vabzdžiai, dažniausiai pasižymintys žalia arba ruda spalva. Nors jis yra vabzdys, tačiau nemoka skristi. Issus coleoptratus minta įvairių medžių (ąžuolų, beržų, citrinmedžių, klevų ir t. t.) floemomis – vidine žievės dalimi. Kaip ir galima numanyti, šie vabzdžiai dažniau patys tampa kitų gyvūnų maistu – juos mėgsta paukščiai.

Tačiau verta sugrįžti prie krumpliaračių. Issus coleoptratus, kaip ir dar kelių giminingų rūšių individai, turi krumpliaračius. Tikrų tikriausius dantytus krumpliaračius su tarpusavyje saveikaujančiais dantimis.

Vabzdžio krumpliaračiai / commons.wikimedia.org nuotr.

Šiuos krumpliaračius turi tik Issus coleoptratus nimfos – nesubrendę individai. Pilnai subrendus vabzdžiui šios dalys nukrenta. Įdomu tai, kad šie krumpliaračiai atlieka iš tiesų svarbią funkciją.

Issus coleoptratus negali skristi, tačiau keliauja šokinėdami. Šie vabzdžiai yra puikūs šokliai, tačiau geram šuoliui reikia ne tik stiprių kojų, bet ir koordinacijos. Pasirodo, jauniems Issus coleoptratus sunku koordinuoti kairės ir galinės kojų judesius. Jei viena koja atsispiriama stipriau, vabzdys sukasi ir nuskrieja ne ten, kur ketino. Būtent todėl šie vabzdžiai ir turi krumpliaračius – jie užtikrina, kad šuolio metu abi kojos pajudės kartu ir vienodai.

Įdomu tai, kad apie šių krumpliaračių egzistavimą mokslas žinojo kelis dešimtmečius, tačiau jų funkcija ilgą laiką nebuvo žinoma. Dabar jau aišku, kad jauniems vabzdžiams krumpliaračiai padeda keliauti tiksliau.