M. Ilčiukas: džiaugiuosi kiekviena diena miške

„Kai reikėjo rinktis savo kelią, nė akimirkos nesuabejojau. Šiandien džiaugiuosi turima patirtimi ir žiniomis galėdamas prisidėti prie gamtos saugojimo“, – šypsosi Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas.

– Mindaugai, kokia miškininko darbo diena? Kokios veiklos laukia žiemą ir vasarą?

Mokykloje mano mėgstamiausia knyga buvo ne koks nors nuotykių romanas, bet Tado Ivanausko enciklopedija „Lietuvos paukščiai“.

– Šis darbas išties labai priklauso nuo sezono. Šaltasis metų periodas yra ramesnis, daugiau tenka pasėdėti prie kompiuterio, planuoti ateities veiklas. Žinoma, pasitaiko ir išvykų į mišką. Ne karantino laikotarpiu  daug bendradarbiauju su mokyklomis. Vedu pamokėles apie paukščių lesinimą, Lietuvos vabzdžius ir gyvūnus. Pavasarį prasideda įdomesnis laikotarpis. Gamta ima busti, viskas atgyja. Tada užsiimu retų rūšių stebėsena, tikrinu lizdus – kokie paukščiai ten gyvena, peri. Pagal tai taikome tam tikrus ūkinės veiklos apribojimus. Labai svarbi ir edukacinė veikla – paskaitėlės, bendros išvykos į mišką, Žemės dienos minėjimas, inkilų kėlimo šventės. Aišku, karantino metu masinių renginių nevykdome, laikomės visų saugumo rekomendacijų. O vasarą daugiausia – gamtos tvarkymo darbų. Visais metų laikais miškininko veikla įdomi, tad džiaugiuosi kiekviena miške praleista diena.

– Į mišką išėjus mums, paprastiems žmonėms, nedažnai pavyksta pamatyti retą paukštį ar stambesnį žvėrį. Galbūt miškininkų patirtis kitokia – žvėrys mažiau jūsų bijo?

– Taip, beveik kaskart išėjęs į mišką sutinki ar randi ką nors įdomesnio. Praėjusią vasarą netikėtai susidūriau su ruduoju lokiu. Fotoaparatas, deja, buvo likęs automobilyje. Todėl tiesiog užfiksavau telefonu, kaip už 100 m nuo manęs stambus žvėris blizgančiu kailiu gražiai pražingsniavo ir dingo miško tankmėje. O šiaip miško žvėrys, kurie yra sveiki, neligoti, natūraliai vengia žmogaus ir laikosi saugaus atstumo. Kad ir plėšrūnai – vilkai ar lūšys – greitai pasišalina. Jie žmogų supranta kaip grėsmę ir vengia eiti artyn. Stambieji žinduoliai, pavyzdžiui, briedžiai, šiek tiek drąsesni. Tačiau prie tauriojo elnio arti prieiti labai sudėtinga.

Atspindžiai: M.Ilčiukas daugiausia užsiima dokumentine fotografija – fiksuoja gamtą, mišką, vabzdžius, paukščius, domisi fotografavimu iš labai arti ir iš drono.

– Užaugote Užpaliuose, Lygiamiškio apylinkėse. Nuostabios gamtos apsuptis jus ir paskatino pasukti miškininko keliu. Kurios gimtinės vietos vaikystėje buvo mėgstamiausios? Kaip leisdavote savo laisvalaikį?

– Būdamas moksleiviu ir mokydamasis Užpalių gimnazijoje turėjau daug laisvo laiko. Užpalių krašto gamta išties nuostabi, daug įvairių augalų ir vabzdžių buveinių. Čia vingiuoja Šventoji su užliejamomis pievomis slėnyje, kur auga gausybė augalų rūšių. Šiose apylinkėse gausu pušynų, lapuočių ir mišrių miškų, kalvų, raistų. Kiekvienoje tų buveinių gyvena skirtingos rūšys.

Man vaikystėje labiausiai patiko tyrinėti drugius. Greitai pastebėjau, kad šlapioje pievoje galima sutikti vienokių rūšių drugius, sausoje – visai kitokių. Galbūt ši gamtos buveinių gausa ir paskatino polinkį tyrinėti aplinką, kažką naujo atrasti, gilinti žinias.

Iki šiol tebepildau savo drugių kolekciją. Mano ekspozicijoje yra apie 300 jų rūšių, nemažai ir vabalų.

Nuo mažens mane domino ne tik drugiai, bet ir paukščiai. Mokykloje mano mėgstamiausia knyga buvo ne koks nors nuotykių romanas, bet Tado Ivanausko enciklopedija „Lietuvos paukščiai“. Joje gausu rūšių aprašymų ir nespalvotų iliustracijų. Remdamasis aprašymu, paukščius persipiešdavau ir nuspalvindavau, o vėliau eidavau į gamtą jų ieškoti ir pažinti. Taigi Šventosios upės slėnis ir miškų apsuptis mane pastūmėjo pasirinkti gamtininko kelią.

– Jau mokyklos laikais pradėjote rinkti drugelių kolekciją ir Užpaliuose atradote retą drugelio rūšį – tamsiąją šaškytę. Tuo metu nelabai kas žinojo, kad tokie drugeliai Lietuvoje gyvena. Kokia istorija už to slypi – kaip, būdamas vaikas, supratote, kad šis atradimas yra svarbus?

– Kalbant apie tamsiąją šaškytę (Melitaea diamina), tikrai buvo įdomi istorija. Tai nedidelis, gana tamsaus rašto dieninis drugelis. Radęs jį, apsižiūrėjau, kad literatūroje ši rūšis nurodyta kaip nerasta Lietuvoje. Tuo metu pagrindinis žinynas buvo 1984 m. išleista Ričardo Kazlausko knyga „Lietuvos drugiai“. Tų metų duomenimis, tamsioji šaškytė Lietuvoje nebuvo rasta. Žinoma, labai nustebau ir drugelį parodžiau biologijos mokytojai. Ji pripažino, kad atradimas išties neeilinis. Vėlesniais metais buvo aptikta ir daugiau šių drugelių radaviečių, o naujesnėje literatūroje apie tai jau buvo rašoma. Tad nebuvau pirmasis, radęs tamsiąją šaškytę, tačiau situacija tikrai nustebino.

Iki šiol tebepildau savo drugių kolekciją. Mano ekspozicijoje yra apie 300 jų rūšių, nemažai ir vabalų. Ši vaizdinė medžiaga padeda skaityti paskaitėles moksleiviams, pasakoti apie biologinę įvairovę Lietuvos gamtoje, vabzdžių prisitaikymą prie aplinkos. Pavyzdžiui, vieni drugeliai yra maskuojamųjų spalvų ir gali pasislėpti ant žievės ar imituoja medžių lapus. O kiti kaip tik labai ryškūs – įspėja paukščius, kad yra netinkami maistui.

– Renkate ir paukščių plunksnas. Ši kolekcija itin įspūdinga – joje apie 2 000 egzempliorių. Ar dabar, miške radęs plunksną, gebate iškart suprasti, kieno ji?

– Dažniausiai taip – atpažįstu iškart. Aišku, radus vieną plunksną, kuri turi mažai identifikacijos požymių, kartais gali būti sudėtinga suprasti, kieno ji. Tačiau, aptikus paukščio likučius ar keletą plunksnų vienoje vietoje, jau galima lengviau susidaryti bendrą vaizdą, kaip atrodė paukščio kūnas, sparnai, uodega. Pagal tai lengva nustatyti ir jo rūšį. Šią kolekciją pildau nuo mokyklos laikų. Dabar joje yra apie 2 500 plunksnų, priklausančių daugiau negu 100 paukščių rūšių. Džiugu, kad kiekvienais metais surandu vis naujų rūšių. Pavyzdžiui, 2020-aisiais mano kolekciją papildė juodojo gandro plunksnos. Išties įspūdingas radinys.

Gausa: paukščių plunksnų kolekcijoje – apie 2 500 eksponatų.

– Meistriškai fotografuojate gamtos vaizdus. Kokius gyvūnus, vabzdžius jau pavyko nufotografuoti? Ar, išėjęs į gamtą, ilgai tykote, kol randate vertą dėmesio kadrą? O gal, vaikščiodamas po mišką, fotoaparatą visada turite šalia?

– Iš tikrųjų būna visaip. Gamtos fotografija užsiimu jau gana seniai, mėgstu fotografuoti įvairiais stiliais ir įvairia technika. Tačiau iki profesionalios paukščių ar žvėrių fotografijos dar toli. Tam reikia rimtesnės fototechnikos. Be to, stambius žvėris nufotografuoti sunku ir dėl to, kad jie labai baikštūs. Tam reikia išties gero pasiruošimo: žinių apie jų slėptuves ir mėgstamas vietas. Daugiausia užsiimu dokumentine fotografija – fiksuoju gamtą, mišką ir jo apylinkes, vabzdžius, paukščius. Domiuosi fotografavimu iš labai arti – makrofotografija. Jau pavyko tokiu būdu įamžinti nemažai drugių, žirgelių ir kitų makropasaulio atstovų. Kadruose vabzdžių gyvenimas išties labai gražiai ir įspūdingai atsiveria. Palyginti neseniai pradėjau fotografuoti iš drono. Tai išties įdomi veikla, nes miškuose, ypač pelkėse, yra žmogaus akiai paprastai nematomų vaizdų. Pavyzdžiui, įvairios ežerų salos, iškyšuliai ar įlankos.

– Į mišką fotografuoti turbūt išeinate anksti ryte, kol vabaliukai dar miega?

– Taip, vabzdžius fotografuoti geriausia anksti ryte, nes tuo metu  gražus apšvietimas, pievas dengia rasa. O patys vabzdžiai, žinoma, iš po nakties dar neįšilę. Esant vėsiai aplinkos temperatūrai, jų medžiagų apykaita sulėtėjusi, todėl ryte jie vangesni, lėtesni. Dieną pamačius drugelį ar laumžirgį, prie jo reikia labai atsargiai sėlinti. Išsigandęs jis kaipmat paspruks. Kita vertus, nereikėtų įsivaizduoti, kad ryte vabzdžiai skraido tau iš po kojų. Pasislėpusius juos būna sunkiau surasti. Reikia atidžiai ieškoti tūnančių ir ramiai sušilimo laukiančių vabzdžių. Žinoma, švintant traukti į mišką norisi ne visada. Praėjusią vasarą nakties danguje puikiai matėsi NEOWISE kometa. Dažnai buvo galima stebėti ir sidabriškuosius debesis, kurie švyti nakties tamsoje. Fotografavus naktį, ryte tikrai nebūdavo ūpo anksti keltis.

Gaila, tačiau miškuose ir toliau šiukšlinama. Žmonės jau gerokai sąmoningesni, bet pasitaiko visko.

Apskritai vasara buvo įspūdinga savo meteorologiniais reiškiniais: stipriomis audromis, liūtimis, žaibais. Tad pamėgau pagreitintų gamtos vaizdų fotografiją (time-lapse). Fotografuojant kas sekundę ar dvi ir sulipdžius kadrus į vaizdo įrašą, aiškiai matyti, kaip debesys rutuliojasi dangumi, kyla audros, žaibuoja. Pasitelkus tokią technologiją, išties nuostabūs vaizdai.

– Bendradarbiaujate su jaunaisiais miško bičiuliais, moksleiviais. Drauge rūpinatės gamta, keliate inkilus, aptveriate skruzdėlynus. Ką pastebite – galbūt žmonės jau sąmoningesni gamtos atžvilgiu? Gal karantinas privertė visus atsigręžti į lietuviškos gamtos grožį? Apskritai kokiais būdais skiepijate meilę gamtai?

– Edukacinis darbas su moksleiviais yra labai svarbus siekiant skiepyti meilę gamtai nuo mažų dienų. Paskaitėlės vaikams suteikia žinių, o organizuojamos išvykos į mišką padeda pažinti gamtą. Gamtai padėti galime įvairiais būdais, vykdant svarbias veiklas joje. Sunkių žiemų metu organizuojame paramos žvėreliams akcijas, kad jie lengviau išgyventų baltąjį badą. Pavasarį keliame inkilus grįžtantiems sparnuočiams. Taip nuo vaikystės formuojami įgūdžiai, kad miške reikia elgtis atsakingai.

Gaila, tačiau miškuose ir toliau šiukšlinama. Žmonės jau gerokai sąmoningesni, bet pasitaiko visko. Būna, kad randi į mišką atvežtų ir išpiltų buitinių atliekų, kartais – kalnus padangų ar neveikiančios buitinės technikos. Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad tvarkos miškuose po truputį daugėja, o rekreaciniuose objektuose vis labiau saugomas inventorius. Karantinas tikrai paskatino visus labiau tyrinėti Lietuvos gamtą, atsigręžti į tai, ką turime savo šalyje. O aplankyti išties yra ką: daug įvairių pažintinių takų, apžvalgos bokštų ir kt.

Veiklos: miškininkas rūpinasi jauniklius perinčių paukščių gerove, miško buveinėmis.

– Jums pasisekė, kad radote savo kelią labai anksti. Daug jaunų žmonių blaškosi, nežinodami, kur jiems pasukti. Ką pastebite per paskaitėles mokiniams – ar jie domisi gamta, ar jiems tai svarbu?

– Manau, kad paskaitėlės apie gamtą tikrai naudingos jau vien dėl to, kad suteikia jaunuoliams daugiau žinių ne tik apie gamtą, bet ir miškininko darbą. Mano pateikiama informacija mokiniai tikrai domisi, noriai tyrinėja spalvingus drugius ir plunksnų raštus. Yra tekę skaityti  paskaitą apie paukščius ir plunksnas Girionyse – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos studentams. Apie biologinę įvairovę pasakoju ir visuomenei įvairiuose renginiuose. Matau, kad dalis jaunų žmonių išties svarsto apie miškininko kelią. O aš pats jau nuo mažų dienų žinojau, ką noriu veikti gyvenime. Tik reikėjo rinktis – biologija ar miškininkystė. Nugalėjo pastaroji. Tikrai nesigailiu šio sprendimo.