Apie pasiruošimą bendrajai nejautrai pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytoja anesteziologė Ieva Šidlauskaitė
Namų darbai
Atliekant bendrąją nejautrą pacientas nejaučia šios procedūros keliamo skausmo, jam atpalaiduojami raumenys, sukeliama hipnozė, amnezija ir miegas.
Pasiruošimas bendrajai nejautrai prasideda dar namuose: iki procedūros pacientas (šuo, katė) turi būti alkinamas nuo 4 iki 12 valandų, priklausomai nuo gyvūno amžiaus, o vandens neduodama iki anestezijos likus bent 30 minučių. Tai padeda išvengti aspiracijos skrandžio turiniu rizikos naudojant anestezinius vaistus.
Amžiaus cenzo nėra
Amžius anestezijai neturi reikšmės – aktualu yra gyvybiškai svarbių organų, tokių kaip kepenys, inkstai ir širdis, veiklos pakankamumas. Įvairaus amžiaus gyvūnams, ypač vyresniems nei 7 metai, rekomenduojama prieš anesteziją atlikti bendrąjį (morfologinį) ir biocheminį kraujo tyrimą, kuris padeda įvertinti bendrą paciento būklę, inkstų ir kepenų funkciją.
Kaip žinia, visi medikamentai yra šalinami su šlapimu ir išmatomis, todėl jei yra sutrikusi nors vieno iš šių organų veikla, keičiamas įprastinis anestezijos planas.
Esant gretutinėms ligoms (pvz., endokrininėms ligoms kaip Kušingo sindromas, cukrinis diabetas), būtina iš anksto informuoti veterinarijos gydytoją apie anksčiau atliktus tyrimus, šiuo metu taikomą gydymą.
Vyresnio amžiaus gyvūnai turi riziką sirgti širdies ligomis, todėl prieš anesteziją rekomenduojama atlikti širdies echoskopiją, nes anestetikai paveikia širdies darbą.
Tik įvertinus bendrą paciento būklę anesteziologas gali parengti individualų anestezijos planą pacientui.
Įvairaus amžiaus gyvūnams, ypač vyresniems nei 7 metai, rekomenduojama prieš anesteziją atlikti bendrąjį (morfologinį) ir biocheminį kraujo tyrimą, kuris padeda įvertinti bendrą paciento būklę, inkstų ir kepenų funkciją.
Pagrindinės rizikos
Kiekvienam pacientui be išimties anestezijos metu taikomas monitoringas – sekama elektrokardiografija (EKG), deguonies koncentracija kraujyje, pulsoksimetrija (SpO2), kvėpavimo dažnis, iškvepiamo CO2 koncentracija (EtCO2), temperatūra, kraujospūdis. Tai padeda užkirsti kelią anestezijos sukeliamoms rizikoms.
Pagrindinės anestezijos rizikos, su kuriomis susiduriama procedūrų metu, nepaisant paciento biologinės rūšies, amžiaus, atliekamos procedūros, yra hipotermija, hipotenzija, bradikardija arba tachikardija, hipoksija ar apnėja.
Netenka šilumos
Anestezijos metu gyvūnai praranda šilumą kelis kartus greičiau nei žmogus. Tai yra, kuo mažesnis gyvūnas, tuo didesnis kūno plotas, per kurį išgarinama šiluma. Šilumos gamybą trikdo anestetikai.
Žinant šią riziką, ji kontroliuojama naudojant šildymo priemones: vilnones kojines, burbulinę arba termoplėvelę, šildymo kilimėlius, infuzinių sistemų šildykles, pledus ar kitas priemones. Krentant kūno temperatūrai, greičiau krenta ir kraujospūdis, todėl kyla rizika pasireikšti hipotenzijai.
Hipotenzijos rizikos išvengiama pacientams dar prieš bendrąją nejautrą įvedant intraveninį kateterį ir taikant skysčių terapiją. Pasirinkus atitinkamus skysčius, lengviau užtikrinti normalų kraujospūdį.
Deguonies terapija
Toliau anestezijos metu, priklausomai nuo rūšinių ypatumų, amžiaus, taikomų medikamentų, gretutinių ligų, kritinių būklių ar kitų priežasčių, širdies susitraukimų dažnis mažėja (pasireiškia bradikardija) arba didėja (tachikardija). Šios rizikos sekamos elektrokardiogramos pagalba. Pasireiškus bradikardijai ar tachikardijai gali būti atliekamas medikamentinis būklių kontroliavimas ir tolesnis monitoringas.
Hipoksija – deguonies trūkumas organizme; hiperkapnija – padidėjęs iškvepiamo anglies dvideginio kiekis; apnėja – kvėpavimo sustojimas.
Visos šios išvardytos rizikos taip pat gali kilti dėl gretutinių ligų, gyvūno veislės specifikos, naudojamų medikamentų šalutinio poveikio.
Šioms rizikoms užkirsti kelią padeda deguonies terapijos taikymas likus 3–5 minutėms iki nejautros procedūros. Tai padeda organizmui įsisavinti deguonies rezervą.
Taip pat anestezijos metu pacientui kartu su narkotinėmis inhaliacinėmis dujomis tiekiamas deguonis, atliekama kapnografija, kuri padeda sekti kvėpavimo dažnį ir kokybę, iškvepiamas dujas.
Pasireiškus apnėjai įjungiama anestezijos aparate iš anksto nustatyta dirbtinė ventiliacija ir nenutraukiamas deguonies tiekimas į dar vieną gyvybiškai svarbų organą – smegenis.
Vietinė anestezija
Vietinė anestezija taikoma kaip pagalbinė priemonė skausmo kontrolei bendrosios nejautros metu. Naudojant vietinius anestetikus galima sumažinti bendrajai nejautrai taikomų medikamentų dozes, taip sumažinant ir anestezijos keliamas rizikas.
Taikant multimodalinę analgeziją galima pasirinkti daugiau medikamentų, tačiau mažesnėmis dozėmis, kad būtų išvengiama šalutinio poveikio. Taikant vietinę anesteziją papildoma sklausmo kontrolė užtikrinama nuo 4 iki 8 valandų.
Kada taikoma?
Vietinė anestezija taikoma tiek atliekant įprastines procedūras, kaip kastracija, tiek sudėtingas ortopedines operacijas, kaip TPLO (kryžminio raiščio plyšimo operacija):
• pjūvio vietos blokada;
• intraperitoninė blokada (visos pilvo operacijos);
• kiaušidžių raiščių blokada (ovariohisterektomijos);
• sėklidžių ir sėklinio virželio blokada (orciektomijos);
• akies obuolio blokados (akies obuolio šalinimas);
• tarpšonkaulinė blokada (krūtinės dreno įvedimas, šonkaulių lūžiai, krūtinės ląstos operacijos);
• šlaunies ir sėdimojo nervo blokados (užpakalinės galūnės ortopedinės ir sudėtingos minkštųjų audinių operacijos);
• peties rezginio blokada (priekinės galūnės ortopedinės ir minkštųjų audinių operacijos);
• stipininio nervo blokada;
• epiduros (dubens ir pilvo ertmės operacijos).
Vietinė anestezija naudinga pacientams, kuriems yra padidinta bendrosios nejautros rizika. Ši nejautra sumažina rizikas, kurias gali patirti gretutinių ligų turintys pacientai.
Anestezija neturėtų kelti baimės – tai šiuolaikinės medicinos dalis, leidžianti gyvūnams gauti reikiamą pagalbą nepatiriant skausmo ir streso.
Naujausi komentarai