Nauja augalo rūšis gali išgelbėti nykstantį gyvūną arba sukelti rimtų nuostolių

Didžiausias pavojus gresia saloms

Kuriama Europos sąjungos įstatymų bazė ribotų naujų invazinių rūšių patekimą, būtų stiprinama pasienio kontrolė, ir kuriama ankstyva perspėjimo sistema, staigaus reagavimo ir valdymo tų veislių, kurios jau gyvena nenatūraliose aplinkose. Tačiau ar problema aktualiausia Europoje? Lietuvos gamtos fondo specialistas D. Augutis sako, kad iš tikrųjų invazinių rūšių problema yra aktualiausia saloms, kadangi evoliucija ten vyko ilgą laiką be jokio įsikišimo ir tam tikra rūšių įvairovė dažniausiai egzistuoja tik toje saloje.

„Tokiose salose atsiradusi invazinė rūšis labai greitai gali išnaikinti vietines rūšis, nes teritorija sąlyginai maža ir pokyčiai labai greiti“, – tvirtina specialistas. 

Kontinentams, pasak jo, tos problemos yra ne tokios aštrios.

„Dėl to, pvz., jei atvažiuotumėte į Havajus, jūsų bagažą atidžiai peržiūrėtų , kad neliktų jokio įtarimo, kad jūs galite kažką atsivežti. Nes tai padarę galite sukelti labai daug ekonominių ir ekologinių  problemų“, – perspėja D. Augutis.

Florida – ir ypač jos pietūs – viena iš problemiškiausių zonų, kurioje, beje, yra Majamio oro uostas, per kurį vežama daugiausia „gyvų krovinių“. Apskritai, Floridoje beveik ketvirtadalis gyvūnų – „egzotiniai“. Birmos pitonas, kilęs iš pietryčių Azijos, Floridoje atsirado ne taip seniai – prieš 15 metų. Gal atvežtas kaip gyvūnėlis, ir netyčia paleistas, ar pats pabėgo į laukymę. Kaip pastebi amerikiečių žurnalas „Time“, pitonas, kaip ir daug kitų atklydėlių, tiesiog pamilo kraštą, kuriame viskas auga ir dera daug greičiau. Birmos Pitonų Floridoje yra gal 100 000 bet tikslaus skaičiaus niekas nežino. Valstybė kuria visokias jų gaudymo schemas, tačiau, pvz., per mėnesio savanorišką medžioklę per pusantro tūkstančio dalyvių rado ir pagavo tik 68 pitonus. O mokslininkai sako, kad dėl šių pitonų Evergleidso nacionaliniame parke mažėja kai kurių žinduolių. Šie pitonai per kartą sudeda 100 kiaušinių, gali per pirmus metus užaugti iki 2 metrų.

Azijiniai karpiai, į pietvakarių Ameriką importuoti 7-8-ame dešimtmetyje, paspruko į Misisipės upę. Dabar upe aukštyn artėja ir prie Didžiųjų Ežerų, kur patekę, galbūt visiškai suardytų sportinės žūklės pramonę. O sidabrinis azijinis karpis turi įprotį išlįsti iš vandens, išgąsdintas motoro, ir neapdairius žvejus gali apversti. Kuriami projektai, kaip užtvenkti ir išvis atskirti ežerus nuo Misisipės upės sistemos, tačiau yra ir duomenų, kad gali būti vėloka – karpiai jau ežeruose. Dar – braziliški pipirmedžiai, kurie tiesiog paprastina gamtinę įvairovę Floridoje, vėlgi, naikindami kitus.

Iš viso JAV yra 50 000 svetimų rūšių. Karibuose liūtžuvė apgraužia koralinius rifus, šiaurės rytuose – smaragdiniai uolagraužiai medžius paverčia į pakuras. Sąrašas begalinis, o kaltinti, jei ką nors kaltinti norisi, reikia save, nes didžiąją dalį vis dėlto suvežė žmonės. Su kiekvienu krovininiu laivu atkeliauja ir invazijos galimybė. Klimato kaita irgi prisideda, versdama augalus ir gyvūnus ieškoti temperatūrų, prie kurių prisitaikyti lengviau, ir paversdama viską didžiuliu katilu.

Ar verta kovoti?

D. Augutis iš Lietuvos gamtos fondo sako, kad kova su svetima veisle priklauso nuo konkretaus atvejo.

„Kiekvienai rūšiai yra skirtingas sprendimas ir dažnai tas sprendimas nėra tobulas. Lengviausia tą problemą spręsti – neleisti jai atsirasti: stabdyti prekybą, saugoti sienas, nes paskui, kai invazinė rūšis atsiranda, išnaikinti ją yra labai sudėtinga“, – mano specialistas.

Kaip pavyzdį jis pateikia kanadinę audinę, kuri Lietuvoje palaipsniui išnaikino europinę audinę.

Tačiau yra biologų, kurie kelia klausimą, ar karą prieš invazines rūšis išvis galima laimėti, todėl ir – ar reikia kovoti? Žmogaus veikla planetą esą pakeitė taip, kad kelio atgal nėra, ir reikia tiesiog toleruoti dabartį bei ateitį, kuri greičiausiai bus tokia kaip Pietų Florida. Tik pastaruosius šimtmečius judėjimas žemėje tapo paprastesnis – seniau ne tik žmonėms, bet ir augalams, ir gyvūnams trukdė kalnai, vandenys ir kitokie geografiniai barjerai. O keliaudami žmonės su savimi vis dažniau ėmė pasiimti tokius, kaip įvardija amerikiečių „Time“, keleivius be bilieto, kaip, pvz., juodosios žiurkės, kilusios iš tropinės Azijos. Visa tai priklausė ir nuo politinės situacijos: per Šaltąjį karą Rytų Europoje invazinių rūšių skaičius smarkiai sumažėjo, o laisvose Vakarų Europos valstybėse – padaugėjo. Ir apskritai, dabar Žemėje praktiškai nėra vietos, kur nebūtų žmogaus, ir neįmanoma visos gamtos tiesiog paversti dideliu prižiūrimu sodu.

Dar įdomiau štai kas: buvo laikai, kai invazinės veislės ir rūšys – atvirkščiai – atrodė siekiamybė. Tomas Džefersonas buvo įsitikinęs, kad geriausia, ką viena šalis gali duoti kitai, tai praturtinti augmeniją. Kol buvo pasiuntiniu Prancūzijoje jis siuntė visokias žolių, daržovių sėklas Amerikos botanikams. Itališkų ryžių net gabeno kontrabanda. XIX a. antroje pusėje susikūrė Amerikos Aklimatizacijos draugija, siekianti įvesti kuo daugiau naudingų arba įdomių gyvūnų.  Jos prezidentas Niujorko centriniame parke paleido 60 europietiškų varnėnų, turėjęs svajonę į Ameriką atvežti visus paukščius, kuriuos savo veikaluose minėjęs Šekspyras. Galima sakyti, kad jam pasisekė – šių paukščių JAV dabar 200 milijonų.

Vis dėl to Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas  sako, kad negalima nusiteikti pesimistiškai.

„Kaip su klimato kaita, taip ir su invazinėmis rūšimis karas kol kas yra pralaimimas, tačiau ieškoma būdų, kaip galima sustabdyti tuos pralaimėjimus ir pradėti laimėti“, – sako D. Augutis.

Jo manymu, labiausiai padėti gali visuomenės švietimas, be to valstybės turi turėti aiškią politiką, su kokiomis rūšimis ir kaip yra kovojama.

„Realiai tos problemos yra tikrai išsprendžiamos, nors yra sudėtingos ir reikalauja sudėtingų sprendimų būdų“, – tvirtina pašnekovas.

Gali ir pasitarnauti

Kaip sako skeptiškesni biologai, vien dėl to kad augalas ar gyvūnas svetimas nereiškia, kad jis prigis pavojingai.  Gal svarbiau sureikšminti ne kilmę veislių, o tai, kaip ji elgėsi natūraliame areale. Kartais tas skirtumas tarp vietinių ir nevietinių veislių yra sunkiai išmatuojamas. Kaip pavyzdį „Time“ pateikia augalą tamariską, eglūną, kuris neaišku ar tikrai reikalauja daugiau vandens nei vietinis jo variantas Amerikoje, be to, sukuria palankų arealą tam tikros rūšies paukštukui – musinukei, kuriai gresia išnykimas.

Laikais, kurie kartais įvardijami kaip nauja geologinė epocha – Antropocenas – kai žmogaus veikla tapo svarbiausia žemę keičianti jėga, atsakomybę galim prisiimti ir mes, prisidėję prie didesnių šiltnamio dujų emisijų ir pasaulinės prekybos vystymo, tad mūsų reikalas susivokti, ką su ta atsakomybe daryti.

Tie, kurie bijo ekonominės ir kultūrinės homogenizacijos, bijo ir biologinės. Tačiau kiti sako, kad vietiniai – tai tiesiog pirmi, kurie įžengė  į tam tikrą teritoriją, ir iš evoliucijos perspektyvos – pastebi Bryanas Walshas, žurnalo „Time“ žurnalistas – čia viskas gerai. Išlieka stipriausi. Pozityvaus požiūrio į viską rezultatas – pvz., kai kurie virėjai ėmė specializuotis invazinėse rūšyse, Azijinį karpį pristatydami kaip „Kentukio tuną“ ir siūlydami liūtžuvės sušį.

Beje, svarstant kurioje pusėje jūs, pastebi „Time“, svarbu paminėti dar kai ką: yra dar viena svetima rūšis-atmaina, kurios mes linkę nevengti ir nenorime jos naikinti, nors ji dominuoja labiau nei bet kuri minėta šiame pasakojame. Jos kilmė Afrikoje, o dabar ji gyvena visuose žemynuose ir visuose įmanomuose klimatuose. Kur bepatenka, pakeičia vietinius, naikina kitas veisles ir verčia aplinką tarnauti jos poreikiams. Jos skaičiai auga milijonais ir ji plinta nerodydama jokių sulėtėjimo ženklų. Jei ši invazinė rūšis skamba lyg būtų kažkur girdėta, tai taip ir turėtų būti, nes tai ir esame mes.