Šiais metais Kauno panerio gyventojams ropštis į laivus dar nereikės, nes Neryje nėra vandens kelio. AB Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) idėjai tvarkyti Neries upės vagą ir pritaikyti ją laivybai įnirtingai priešinasi Vilniuje susibūrę ekoaktyvistai ir viešo intereso gynėjai. Nedetalizuodamas šio projekto idėjos, noriu atkreipti dėmesį į visai kitą, neakcentuojamą pusę – Neries ledonešio potvynių valdymą pakaunėje. Be abejo, tai nėra šimtaprocentinė garantija. Tai ne Kauno HE užtvanka, kuri eliminavo potvynius Kaune ar pylimai (dambos). Tačiau nerimą kelia statomas Kėdainių tiltas, kuris labai susiaurino Nemuno vagą ir čia gali susidaryti ledų sangrūda, kelianti pavojų senamiesčiui. Tokiais atvejais būtini kiti sprendimai, pritaikyti nepalankioms situacijoms.
Beveik išnyko
Pagal Nemuno Smalininkų vandens matavimo (hidrologinės) stoties (VMS) duomenis (1812–2024 m.) didelių potvynių Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip du kartus. Per paskutinius tris dešimtmečius, ypač paskutinįjį, sniego danga nesusidaro, upės neužšąla. Priežastis aiški – akivaizdus klimato atšilimas.
Nepaisant potvynių sumažėjimo, jų atnešama žala didėja – laimei, ne gyvybėmis. Žmonės tapo neatsargūs prie upių. Jie per daug priartėjo prie upių tėkmių. Čia meškos paslaugą padarė architektai, nepakankamai atsižvelgę į upių hidrologinius aspektus ir leidę statybas arti upių vagų dar tuo metu, kai nebuvo patvirtintas užliejamų potvynių zonų reguliavimo teisės aktas.
Ledo sangrūdos
Šiemetinės žiemos vidurys yra išimtinis, daugiau kaip penkerius metus šalyje tokio neregėta. Užšalo upės ir kiti vandens telkiniai, o žiema vis dar rodo savo nagus: sniego dangos aukštis ir ledo storis vis dar didėja.
Kauno hidrologai pagrįstai įspėja Neries pakrantėse gyvenančius pakaunės gyventojus saugotis ledų sukelto potvynio. Tokie perspėjimai grindžiami liūdna patirtimi – 2010 m. buvo užlietos Radikių ir gretutinių gyvenviečių naujakurių valdos. Nors pagal matavimų duomenis šio potvynio aukštis nebuvo išskirtinis – siekė maždaug vidutinę reikšmę. Tačiau žala buvo didelė, siekė apie 0,6 mln. eurų. Šio potvynio, sukelto ledų grūsties, to meto specialistai hidrologai nesugebėjo prognozuoti – vanduo pakilo per kelias valandas, išankstinio perspėjimo gyventojai negavo. Kaltė – retas vandens matavimo stočių tinklas ir force majeure. Ledo sangrūdos yra sunkiai prognozuojamos, nors dabar hidrologijos mokslininkai teigia įvaldę naujas technologijas. Vis dėlto hidroinžinieriams praktikams kylą pagrįstų klausimų: kaip galima nuspėti ledo sangrūdų sukeltą potvynį, jei ties Radikiais ir kitomis aukšto užliejimo rizikos gyvenvietėmis nėra jokių vandens matavimo stočių (VMS), net ir laikinai įrengtų vandens lygio stebėjimo stotelių? O Jonavos VMS Neryje yra pernelyg nutolusi ledų grūsčių prognozei Kauno apylinkėse nuspėti.
Vandens kelias
Visiems žinoma, kad ledų sangrūdos formuojasi upių vagų posūkiuose, kilpose, salose ir seklumose. Ledų lytys čia užkliūva, ypač kai yra žemas potvynio vanduo. Esant aukštesniam potvyniui, ledų sangrūdų rizika sumažėja, nors niekur nedingsta. Šalyje išnykus dideliems potvyniams ir ledonešiams, upės sulaukėjo, jų vagos apaugo pertekline augalija, dugnai uždumblėjo, upės apšepo. Ledonešis atlikdavo sanitarinį darbą – pravalydavo upių vagas. Neatsilikdavo ir laivybos specialistai.
Nukentėję nuo potvynio Radikių gyventojų atstovai siūlė nukasti seklumas Neries upės vagoje, sutvarkyti jos vagą, kad nesusidarytų ledų sangrūdos. Tačiau potvynių prevencijai buvo suprojektuotas daugiau kaip 1 mln. eurų vertės hidrotechninis statinys – pylimas (damba). Nepaisant Kauno rajono savivaldybės didelių pastangų ir gauto valstybės finansavimo, vietos gyventojai su šiuo sprendimu nesutiko. Jiems reikalinga „žalesnė“ potvynių apsaugos priemonė.
AB VVKD tvarkydama Neries upės vagą laivybai mažintų ledų grūsčių sukeliamus potvynius. Be abejo, įrengus vandens kelią, didelių užliejimų nebūtų galima visiškai išvengti.
Prieškario VDU hidrotechnikos katedros asistentas V. Merkys 1934 m. išleistoje knygoje „Vandens keliai“ detaliai aprašė Nemuno tėkmės reguliavimą, akcentuodamas Raudondvario salos pašalinimą – potencialią ledų grūsties vietą ir grėsmę potvyniams Kaune. Tačiau tai neišgelbėjo Kauno nuo pražūtingo 1946 m. pavasario potvynio.
Kauno HE užtvanka, veikianti nuo 1959 m., užkirto kelią šio tipo miesto užliejimams, tai iki šiol išlieka viena efektyviausių potvynių valdymo priemonių. Tačiau dabartiniu metu šalyje patvankų statyba yra negalima. Pagal „Žalio kurso politiką“, įskaitant potvynių prevenciją, rekomenduojama taikyti „žaliąsias“ priemones. Deja, jų efektyvumas yra sąlyginai menkas lyginant su užtvankomis, dambomis, kurios gali suteikti šimtaprocentinę garantiją.
Dar nenuspėjamas
Dar anksti numatyti šiemetinio pavasario potvynio mastą prie Neries ir jo eigą. Nėra patikimos šio pavasario meteorologinės prognozės.
Maždaug po mėnesio viskas paaiškės. 2010 m. žiema buvo šaltoka, ledo storis Nemune ties Birštonu siekė apie 36 cm (rekordas apie 60 cm). Dabartiniu metu Neryje ledo storis yra 10–15 cm. Ar jis toliau didės – neaišku.
Tad hidrologijos mokslas dar nepajėgus: būsimo potvynio prognozę gali pranešti „barsukai“ arba tie, kurie buria ateitį iš kavos tirščių ir svarbiausia – gąsdinti visuomenę. Beje, prisimenant potvynių istoriją ir profesoriai klysta. Pasaulinio garso hidrologijos profesorius S. Kolupaila, ištyręs Lietuvos upes, prieškariu vienais metais labai gąsdino kauniečius apie gresiantį didelį potvynį, kuris neįvyko. Kauniečiai šaipėsi, o profesorius trumpam prarado autoritetą.
Naujausi komentarai