Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles didžiųjų ir rudagalvių ančių, dryžgalvių ir rudgalvių kryklių bei ančių klykuolių medžioklė prasidėdavo rugpjūčio 15-ąją.

Tačiau šią vasarą, kai ančių medžioklių mėgėjai išvykai į ančių medžioklės sezono atidarymą jau buvo susikrovę kuprines, rugpjūčio 14-ąją „Valstybės žiniose“ pasirodė Aplinkos ministro rugpjūčio 13-osios įsakymas „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo pakeitimo“, kuriame skelbiama: „Pakeičiu Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles... didžiąsias ir rudagalves antis, dryžgalves ir rudgalves krykles, klykuoles (turima galvoje medžioti)- nuo rugsėjo 5 d. iki gruodžio 15 d.“. Įsakymą pasirašė Aplinkos ministrą pavaduojantis Energetikos ministras Jaroslav Neverovič.

Prieš pat ančių medžioklių pradžią į Aplinkos ministeriją kreipėsi Lietuvos ornitologų draugija ir Všį „OMPO Vilnius“ su prašymu ančių medžioklės sezono pradžią atidėti vėlesniam laikotarpiui, kadangi dėl vėlavusio pavasario antys vėliau pradėjo perėti ir rugpjūčio viduryje dar yra daug neskraidančių ančių jauniklių. Aplinkos ministerija, pritardama šių organizacijų siūlymui, ančių medžioklių pradžią iš rugpjūčio 15 dienos perkėlė į rugsėjo 5-ąją.

Neskraidančių ančių jauniklių būna kasmet

Atrodytų viskas lyg ir gerai. Tačiau, kodėl, atliekant šiuos taisyklių pakeitimus, reikėjo laukti iki pačios paskutinės dienos? Juk rugpjūčio 14-ą dieną paskelbtas ministro įsakymas kiekvieną Lietuvos medžiotoją turėjo pasiekti bent iki šio mėnesio 15-os dienos labai ankstyvo ryto. Jeigu taip neįvyko, jeigu kur nors paežerėse brėkštant rugpjūčio 15-osios rytui supoškėjo šūviai į anteles, ar medžiotojai privalės pakloti šimtines apmokant Aplinkos ministro iki įspūdingų dydžių iškeltus ieškinius už gyvajai gamtai padarytus nuostolius?

O šiųmetis pavasaris nebuvo kuo nors labai išskirtinis. Gamtoje viskas vyksta pagal jos dėsnius, ir žmogus nedaug ką gali pakeisti. Nors žiema užsibuvo šiek tiek ilgėliau, visi gamtoje turėję vykti procesai įvyko, netgi pasivijo ankstyvesnių pavasarių grafikus: įprastu laiku prasidėjo šienapjūtė, nieko išskirtinio neįvyko ir augalų vystymosi fazėse, kai kurie javai netgi prinoko anksčiau, o ir laukinių gyvūnų gyvenime nenutiko nieko ypatingo.

Neskraidančių ančių jauniklių medžioklėms prasidėjus būdavo kiekvienais metais - vienais daugiau, kitais mažiau, nes tai priklauso ne vien nuo pavasario eigos. Didžiosios antys, kurios daugiausia Lietuvoje ir medžiojamos, daug kur peri artimoje žmogaus kaimynystėje. Daug jų lizdų gali aptikti netgi Kauno mieste. Lizdus jos susikrauna net mažuose Kauno pakraščių individualių namų sklypuose, įvairiose priemiesčių dykynėse, dažnai nutolusiose nuo bet kokio atviro vandens telkinio teritorijose. Jeigu tokiose vietose antims pavyksta išsiperėti jauniklius, juos kartais gana didelius atstumus perekšlėms tenka nusivesti į didesnius ar mažesnius atviro vandens telkinius.

Pavojų netrūksta ir be medžiotojų

O tas ančių šeimynėlių kelias eina pakiemiais, kerta judrias gatves ir autostradas. Ir visur mažų ančiukų tyko pavojai: gyvenviečių ir aplink jas esančią teritoriją kontroliuoja katinai ir palaidi šunys, gatvėse ir plentuose ančiukams pavojų kelia transporto priemonės, laukuose ančiukus ar kiaušinius lizduose naikina pilkosios varnos, krankliai, laukiniai plėšrieji žvėreliai ir valkataujantys šunys bei katės. Ir ne ką paukščiams gali pagelbėti medžiotojai: pilkosioms varnoms įvesti medžioklės terminai, leidžiant medžioti tada, kai tai daryti sunkiausia; kranklių medžioklė iš viso uždrausta, o valkatos šunys ir katinai paversti dievaičiais ir nė nemėgink prie jų prisiliesti.

Taigi, kiekvienais metais, nepaisant pavasario eigos, nemaža ančių dalis, žuvus pirmai jauniklių vadai, peri antrą kartą. O antros vados ančiukai retai kada pakyla ant sparnų iki rugpjūčio 15d.
Todėl jeigu jau keist medžioklės taisyklėse ančių medžioklės terminus, tai keisti visam laikui, nekaitaliojant kasmet, atsižvelgiant į pavasario eigą, o ančių medžioklę pradedant rugsėjo pirmąją.

Tačiau rugsėjo 1-ą tuomet reikėtų pradėti visų Lietuvoje leidžiamų medžioti paukščių medžioklę: ir kuoduotųjų ančių, ir laukių, ir karvelių keršulių. Savaime suprantama, kad juo vėliau prasidės ančių medžioklė, tuo mažiau pirmomis jos dienomis bus neskraidančių jauniklių. Tačiau laikas įvairaus rango gamtosaugininkams, o ypač gamtos mylėtojams įsisąmoninti, kad medžiotojai tai nėra išalkusių „šakalų“ gauja, grobianti iš gamtos viską, kas tik įmanoma. Medžiotojai į paukščių medžioklių atidarymą išsiruošia ne tam, kad prisipyškintų neskraidančių ančiukų. Nešauna jie ir į jauniklius vedžiojančias perekšles, nes nesunku jas atpažinti pagal elgesį.

Statistika - paukščių pernai sumedžiota kiek daugiau nei 15 tūkst.

Iš viso, Lietuvos medžiotojai mažai temedžioja smulkiąją medžiojamąją fauną, o ypač paukščius. Daugumai šaulių pakanka vienos ančių medžioklės - sezono atidarymo, nes susiformavę tokios tradicijos, kad ančių medžioklės atidarymas – medžiotojams šventė. O po ančių medžioklės atidarymo Lietuvos medžiotojai vėl sėdasi į bokštelius prie jaukyklų tykoti šernų...

Pažiūrėjus į sumedžiotų gyvūnų suvestines, matosi, kad kanopinių žvėrių Lietuvoje kasmet sumedžiojama kelis kartus daugiau nei paukščių. Pavyzdžiui, 2012- 2013m. medžioklės sezonu kanopinių žvėrių sumedžiota 60989, o paukščių tik 15251, neskaitant fazanų. Fazanų sumedžiota 2814, tačiau šie paukščiai auginami kaip vištos ir panašiai kaip jos medžiojami, todėl priskirti juos prie laisvėje gyvenančių paukščių medžioklės nėra jokio pagrindo. Taigi, paukščių sumedžiota negi mažiau nei stirnų (16179).

Tačiau nors ir labai negausiam paukščių medžioklių mėgėjų būreliui siūlyčiau kiek praplėsti leidžiamų Lietuvoje medžioti paukščių sąrašą, įrašant į jį antį cyplę ir gal būt vieną kitą tilvikų rūšį. Cyplių gana daug atklysta į Lietuvą rudeninės migracijos metu. Europoje per sezoną jų sumedžiojama 849839 vienetų, tad keletas šimtų sumedžiotų Lietuvoje tikrai nepakenktų cyplių populiacijai.

Auginame paukščius Europos gurmanų stalui?

Beje, apmaudu, kad Lietuvoje leidžiamų medžioti paukščių sąrašas visiškai nesuderintas su Vakarų Europoje leidžiamų medžioti paukščių rūšine sudėtimi. Mes nedelsdami reaguojame į ES kiekvieną mirktelėjimą, tačiau ES šalys į mūsų pastangas išsaugoti vieną ar kitą medžiojamų paukščių rūšį visiškai nekreipia dėmesio. Mes pagal jų užgaidas netgi uždraudėme medžioti kranklius, o jie sėkmingai pyškina šaukštasnapes antis iš mūsų Raudonosios knygos (sumedžiota 87929 vnt. per sezoną), nekalbant jau apie tai, kad pietinės ES šalys masiškai medžioja žvirblinius paukščius giesmininkus. Gerai dar būtų, kad medžiotų - jie vargšelius „žvirblius“ masiškai naikina, klijais lipindami prie medžių šakų, gaudydami tinklais ar šaudydami į būrius stambaus kalibro šautuvais. Tai negi mes savo mažoje šalyje priauginsime paukščių Vakarų Europos gurmanų stalui?

Apie galimybę medžioti vieną kitą tilvikų rūšį (gal brastinį, dirvinį sėjiką rudeninės migracijos metu ar kitus) užsiminiau todėl, kad Lietuvoje dar yra keliolika paukštinių šunų ir medžioklių su jais mėgėjų. Nelikus kurapkų, jerubių, putpelių medžioklių, paukštiniai šunys tilktų gali daryti tik slankų ir perkūno oželių medžioklėse. Antys tam netinka, o fazanus vižliai paprasčiausiai pagauna be šūvio.