Kačių veisėjai ir augintojai atviravo, kaip jie ruošiasi parodoms ir pasidalijo, kuo ypatingi jų augintiniai ir kodėl jie išsirinko būtent šias veisles.

Medžioja su šunimis

Tarptautinėje kačių parodoje prie Mildos Šemelienės ragdolų veislės katinų rikiavosi smalsuolių eilė. Jų augintoja ne tik kantriai atsakinėjo į užduodamus klausimus apie veislę, priežiūrą, mitybą ir t. t., bet ir leido palaikyti rankose savo lepūnėlius Klecką ir Iris. Tiesa, tai namų vardai, o ringe pridedamas jų veislyno vardas – „Royal Fuzzypants*LT“.

Nors parodoje Iris ir Kleckas atrodė išpuoselėti ir nepriekaištingi, namuose jie visai nebijo susitepti letenėlių. Su savo „kambragdolų veislės ariokais“ netgi patraukia į laukus medžioti.

„Jos namuose gyvena su dviem terjerais: Jorkšyro ir airių kviečiaspalviu švelniaplaukiu terjeru. Kartu su šunimis jos eina medžioti kurmių, pelių, o mums dar ir savo grobį parneša į namus“, – su šypsena kačių nuotykiais dalijosi ji.

Pasiekimas: estų veisėjos rankose – Nemo, kurio akyčių spalva skiriasi. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Išskirtinė savybė

M. Šemelienė taip pat sakė, kad ragdolai turi ir labai gerą savybę, kurią turi reta katė.

„Nuo vaikystės auginau nemažai kačių ir būdavo labai bjauru, kai jos leisdavo nagus. Ragdolai beveik neturi šio įpročio. Jie veikiau šiek tiek cakteli įspėdami – giliai nagų neįleidžia. Kadangi jie neturi įpročio draskytis – namuose nenukenčia baldai. Namuose turime draskyklę, į kurią jie gali pasikasyti nagus, bet iš esmės ten jiems smagu užlipti ir iš viršaus nužvelgti savo teritoriją“, – ragdolų veislei gerų žodžių nešykštėjo augintoja.

Smalsuoliams, besiteiravusiems, kodėl šios katės vadinamos skudurinėmis lėlėmis, M. Šemelienė klausimą atsakė labai vizualiai: ji paėmė Klecką už pečių ir paaiškino, kad katė jaučiasi laisvai, ji – nė kiek neįsitempia.

Medžiotojas: ragdolų veislės Kleckas namuose mėgsta pagainioti peles – šeimininkei parneša grobį. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Tenka ir papudruoti

Mildos paklausiau, kiek laiko tenka ruoštis parodai, kad katės kailis atrodytų purus ir išpuoselėtas. Ji neslėpė, kad ruoša prasideda gerokai iš anksto, o maudynės vyksta net kelis kartus. Naudojami ne tik šampūnai, bet ir specialūs kondicionieriai.

„Katę reikia išmaudyti ir tinkamai paruošti kailį. Ją taip pat reikia išdžiovinti – juk nepaleisi lakstyti šlapios, kad nesusirgtų. Prieš parodą maudau du kartus. Pirmą kartą tai darau likus savaitei iki renginio, o antrąjį – likus kelioms dienoms iki parodos. Čia atvykus kailį pašukuojame, šiek tiek papudruojame krūtinės plaukus, kad jie šiek tiek pasipūstų. Taip pat, jei pastebime, kad šiek tiek riebaluojasi uodega ar užausiai – užberiame šiek tiek pudros, kad sugertų riebaliuką. Tai speciali gyvūnams skirta pudra, ji visiškai saugi“, – parodinių kačių paruošimo užkulisiais dalijosi M. Šemelienė.

Su ragdolų katėmis atvyko ir veisėja Eva Estere Tiltina iš Latvijos. „Tai neįtikėtino meilumo katės. Jos labai draugiškos, prieraišios. Be to, mane tiesiog užbūrė jų akių žydrynė“, – negailėjo liaupsių savo numylėtinėms ir Eva.

Visuma: Evą labiausiai pakerėjo tai, kad Meino meškėnai turi laukinę išvaizdą, bet labai švelnų ir meilų charakterį. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Užbūrė laukinė išvaizda

Šalia Evos, su įspūdingo stoto katyte, buvo įsikūrusi latvė – Dace Fecere. Ji atsivežė Meino meškėno patelę vardu Vaneška.

Dace pasakojo, kad ją tiesiog užbūrė laukinė šių kačių išvaizda: katės išsiskiria ne tik dydžiu, bet ir ausimis, panašiomis į tolimų giminaičių – lūšių. „Ta laukinė jų išvaizda mane patraukė. Tačiau jų charakteris labai švelnus. Jos yra mano šešėlis – seka kiekvieną mano žingsnį, nepaleidžia iš akiračio ir visur dalyvauja kartu. Meino meškėnai gražiai sugyvena ir su kitais gyvūnais, švelnūs ir vaikams“, – veislės privalumus vardijo D. Fecere.

Nuo vaikystės auginau nemažai kačių ir būdavo labai bjauru, kai jos leisdavo nagus. Ragdolai beveik neturi šio įpročio. Jie veikiau šiek tiek cakteli įspėdami – giliai nagų neįleidžia.

Pirmas kartas

Savo kačių grožiu stebino ir estai. Žinomos Estijoje persų veislės kačių veisėjos Piret Heinroos rankose – itin retas kačiukas. Ji negalėjo sulaikyti emocijų, nes jo laukė net 20 metų. Piret rodydama į keturių mėnesių amžiaus kačiuką Nemo, aiškino, kad jo akys yra skirtingų spalvų – mėlynos ir rudos.

„Tai man didžiulis pasiekimas, to tikrai labai ilgai laukiau“, – neslėpdama džiaugsmo kalbėjo veisėja. Ji taip pat pabrėžė, kad išveisti tokį kačiuką labai sunku ir apie tai svajoja ne vienas patyręs kačių veisėjas.

Retenybė: M. Paukson sako, kad iki šiol Baltijos šalyse Šventosios Birmos katės yra gana retos. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Plati geografija

Iš Estijos atvažiavo ir daugiau rečiau sutinkamų kačių.

Po pirmųjų pasirodymų ringe ilsėjosi grakščios Šventosios Birmos katės, kurias atsivežė Maaris Paukson. Ji prisiminė, kad kai 2004 m. įsigijo pirmą šios veislės kačiuką, Estijoje tebuvo tik vienas šių kačių veislynas.

„Dabar šių kačių veislynų yra keturi–penki, bet ne visi šiuo metu užsiima veisimu, o mes esame ilgiausiai veisiantys šias kates Estijoje. Suomijoje Šventosios Birmos veisėjų šiek tiek daugiau, bet pas mus – jos vis dar retos“, – pabrėžė M. Paukson.

Maaris itin kruopščiai žiūri į veisėjo darbą. Kačių genetikai gerinti atsiveža kačiukų iš kuo įvairesnių šalių. Į Estiją atvažiavo kačiukai iš Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos, Italijos. Norvegijos, Nyderlandų.

„Manau, kad esame bendradarbiavę su daugiau nei trylikos šalių veislynais. Mes labai atsargiai atsirenkame kates, norime tik pačių geriausių“, – akcentavo M. Paukson.