Lietuvoje pirmasis organizuotai inkilus pradėjo kelti gamtininkas Tadas Ivanauskas dar 1922 m. O šiandien šią šimtmetį gyvuojančią tradiciją puoselėja ne tik gamtininkai, miškininkai, bet ir gamtai neabejingi paukščių mylėtojai.
Valstybinių miškų urėdija kviečia kovo 9–10 d. pasitikti paukščius kartu su įmonės regioninių padalinių miškininkais ir iškelti sugrįžtantiems paukščiams namus.
Akcijos dienomis visoje Lietuvoje planuojama iškelti daugiau nei 8 tūkst. inkilų.
"Džiaugiamės, kad šiais metais inkilų kėlimo šventė vėl bus gyva, urėdijos padaliniuose organizuojame akcijas, kurių metu moksleiviams miškininkai papasakos apie inkilų gamybą, kabinimo taisykles, paukščių rūšis, jų ypatumus", – kalbėjo Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.
Tinkamai pagamintuose ir iškeltuose inkiluose gali saugiai perėti daugybė rūšių uoksinių paukščių, tačiau tam, kad inkilas netaptų spąstais jame perintiems paukščiams, būtina žinoti keletą pagrindinių taisyklių.
Inkilai turi būti gaminami iš natūralių medžiagų – neobliuotų, nedažytų lentų, kad paukščių jaunikliai galėtų lengviau įsikabinti. Inkilai yra geriau užimami, jei landa atsukama į rytų ar pietų pusę.
Neretai žmonės prie inkilo landos pritvirtina ir laktą, galvodami, kad paukščiams bus patogiau ant jos pritūpti, tačiau lakta patogumą suteikia nebent plėšrūnėms kiaunėms ir katėms, o paukščiams ši kartelė nereikalinga.
Geniai yra įsigudrinę praplatinti inkilo angą, todėl kitiems paukščiams ten tampa nebesaugu. Miškininkai pataria angą sustiprinti papildoma skardine apsauga, kurios smailus genio snapas neįveiks.
Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3–4 metrų aukštyje.
Naujausi komentarai